Bauda kas dvi minutes. Dirbtinis intelektas greičio kamerose jau dirba be gailesčio ir vairuotojai suprato, kas prasideda

Dirbtinis intelektas jau seniai nebeapsiriboja telefonais ar automobilio multimedija. Dabar jis atsidūrė ten, kur vairuotojai jo labiausiai nenorėjo matyti, keliuose, greičio matuokliuose ir stebėjimo kamerose. Ir šį kartą kalba ne apie gražias reklamas ar pažadus, kad technologijos padarys gyvenimą lengvesnį. Kalba apie sistemą, kuri dirba šaltai, tiksliai ir nuosekliai, be nuotaikos, be nuolaidų, be žmogiško „ai, tebūnie“.

Graikijoje išbandytas modelis parodė vieną dalyką labai aiškiai. Kai prie kamerų prijungiamas dirbtinis intelektas, baudos nebetampa pavieniais atvejais. Jos virsta srautu, kuris gali užgriūti miestą kaip konvejeris, o vairuotojai ima jaustis taip, lyg kažkas staiga pakeitė žaidimo taisykles viduryje partijos.

Eksperimentas, kuris skamba kaip įspėjimas visai Europai

Skaičiai čia svarbiausi, nes jie geriausiai parodo, kodėl ši tema taip nervina vairuotojus. Per vos keturias dienas dirbtinio intelekto valdomos kameros Graikijoje išrašė daugiau nei 2500 baudų. Tai reiškia daugiau nei 600 baudų per parą, apie 26 baudas per valandą, o vidutiniškai viena bauda atsirasdavo kas kiek daugiau nei dvi minutes.

Bandomoji programa vyko Atikos regione, kuriame yra Atėnai ir aplinkiniai miestai. Ten buvo dislokuotos aštuonios kameros, tačiau svarbiausia ne jų kiekis. Svarbiausia tai, kad kamera šiuo atveju tėra akis, o dirbtinis intelektas tampa smegenimis, kurios peržiūri vaizdą, ieško pažeidimų, atpažįsta situacijas ir dėlioja įrodymus taip, kad viskas būtų aišku ir formaliai tvarkinga.

Kodėl tai veikia taip efektyviai ir kodėl tai taip nepatinka vairuotojams

Įprastas greičio matuoklis dažniausiai koncentruojasi į vieną tikslą, greitį. Tačiau dirbtinis intelektas į kelią žiūri plačiau. Jis analizuoja visą vaizdą ir ieško ne vieno pažeidimo, o viso jų rinkinio. Dėl to kai kuriais atvejais greičio viršijimas net nebūna pirmoje vietoje.

Graikijos bandyme dirbtinis intelektas išryškino kitą problemą, kuri keliuose yra masinė, bet iki šiol dažnai likdavo „pilkojoje zonoje“. Sistema gebėjo aptikti vairuotojus, kurie vairuoja laikydami telefoną rankoje, taip pat fiksavo neprisisegtus saugos diržus ir važiavimą degant raudonam šviesoforo signalui. Kitaip tariant, tai nebe vien greičio gaudyklė. Tai tampa universaliu kelių eismo taisyklių stebėtoju, kuris vienu metu mato per daug.

Vairuotojams tai kelia nerimą dėl paprastos priežasties. Žmogus kartais klysta, kartais nepastebi, kartais įvertina kontekstą ir padaro sprendimą. Kompiuteris konteksto „jausmo“ neturi. Jis randa, pažymi, užfiksuoja, išsaugo, suformuoja pažeidimo paketą. Ir tuo viskas baigiasi.

„Atlaidumo pabaiga“ skamba dramatiškai, bet būtent taip tai ir atrodo praktikoje

Viena didžiausių šios sistemos pasekmių yra ne baudos už ekstremalius pažeidimus. Ekstremalūs pažeidimai ir taip turėtų būti baudžiami. Esminis pokytis tas, kad sistema ima masiškai traukti į dienos šviesą mažesnius, dažnus, įprastus pažeidimus, kuriuos dalis vairuotojų iki šiol laikė „smulkmenomis“.

Dirbtinio intelekto sprendimai surenka įrodymus metodiškai. Jie fotografuoja ir filmuoja automobilį, gali užfiksuoti vairuotojo veiksmus salone, suseka momentą sankryžoje, užrašo laiką, vietą, situaciją. Visa tai sukuria įspūdį, kad ginčytis tampa vis sunkiau, nes tai nebe viena nuotrauka, o visa istorija, kurią sistema pateikia kaip logišką grandinę.

Būtent čia atsiranda psichologinis efektas. Vairuotojai ne tiek bijo vienos baudos, kiek suvokia, kad nuo šiol „praslysti“ gali nepavykti net tada, kai pats manai, jog nieko rimto nepadarei.

i

Kodėl tokia technologija nėra tik Graikijos istorija

Svarbu suprasti, kad Graikija nėra vienintelė vieta, kur Europoje bandomi tokie sprendimai. Technologinė logika labai paprasta. Kameros daug kur jau yra modernios, turi gerą vaizdo kokybę, naktinį matymą, geba vienu metu stebėti kelias transporto priemones. Trūkstamas elementas dažnai yra ne pati „akis“, o analizės sluoksnis, kuris gali automatiškai išskaityti, kas vyksta kadre.

Kitaip tariant, dirbtinio intelekto diegimas dažnai nereikalauja revoliucijos keliuose. Pakanka prijungti naują sistemą prie to, kas jau stovi. Būtent todėl šis klausimas taip greitai tampa aktualus ir kitoms šalims, nes tai labiau programinės įrangos, duomenų ir procesų sprendimas, o ne masinis kelių infrastruktūros perstatymas.

O kaip su Lenkija ir kodėl tai svarbu stebėti iš anksto

Pagal pateiktą informaciją Lenkijoje dirbtinis intelektas šiuo metu dar nėra integruotas į CANARD tinklą ir greičiausiai artimiausiu metu nebus įtrauktas. Tačiau pats faktas, kad Europoje tokie bandymai vyksta, reiškia vieną dalyką. Klausimas nebėra „ar“, klausimas pamažu virsta „kada“ ir „kokiu mastu“.

Lenkijos keliuose jau įrengtos pažangios kameros, kurios techniškai būtų tinkamos tokiai analizei. Jei atsirastų politinė valia, finansavimas ir aiškios taisyklės, pati integracija galėtų būti žymiai paprastesnė, nei daugelis įsivaizduoja. Ir būtent dėl to vairuotojų nuotaika yra tokia įtempta. Jie supranta, kad technologija jau įrodyta, o kai technologija įrodyta, ji dažniausiai ilgai nelaukia.

Kas keičiasi vairuotojui, net jei jis „neviršija greičio“

Didžiausia šios istorijos ironija ta, kad dalis vairuotojų galvoja taip. Jei aš važiuoju pagal taisykles, man nėra ko bijoti. Tačiau dirbtinio intelekto kamera keičia žaidimą todėl, kad ji ieško ne vien greičio. Ji ieško elgesio. Telefonas rankoje, neprisisegtas diržas, klaida sankryžoje, neatsargus manevras ne ten ir ne tuo momentu. Jei sistema mato, ji fiksuoja.

Tai reiškia, kad atsiranda nauja realybė. Vairuotojas turi pradėti galvoti ne apie vieną „raudoną liniją“, o apie visą taisyklių spektrą, kuris iki šiol praktikoje dažnai būdavo taikomas netolygiai. Vieniems pasisekdavo, kitiems ne. Dirbtinio intelekto logika yra kitokia. Ji dirba visiems vienodai, todėl ir atrodo negailestinga.

Kodėl ši baimė yra ne tik emocija, bet ir realus sistemos efektas

Kai sistema gali išrašyti šimtus baudų per dieną, ji tampa nebe prevencija, o masinio vykdymo mechanizmu. Viena vertus, tai gali reikšti mažiau pavojingo elgesio keliuose, mažiau telefonų rankose, daugiau prisisegusių diržus. Kita vertus, tai reiškia, kad net smulkūs įpročiai, kuriuos dalis vairuotojų laikė „nekaltais“, staiga gali kainuoti labai konkrečiai.

Ir būtent čia atsiranda tas paralyžiuojantis jausmas, apie kurį kalba vairuotojai. Ne dėl to, kad jie planuoja daryti kažką blogo, o dėl to, kad supranta, kaip dažnai kasdienybėje žmonės būna netobuli. Dirbtinis intelektas netobulumo nemėgsta. Jis jį registruoja.