2026-ieji, tai metai, kai, atrodytų, technologijos turėtų vienyti Senąjį žemyną. Tačiau naujausi duomenys atskleidžia nerimą keliantį paradoksą: kol Skandinavija atvirai integruoja dirbtinį intelektą (DI) į kiekvieną gyvenimo sritį, Rytų ir Pietų Europoje ši technologija vis dar gaubiama stigmos, baimės ir tylos. Ar Europa skyla į dvi dalis – tas, kurios valdo ateitį, ir tas, kurios ją slepia?
Vaikštant Stokholmo ar Kopenhagos gatvėmis, pokalbiai apie tai, kaip DI asistentas padėjo suplanuoti atostogas ar optimizuoti darbo grafiką, yra kasdienybė. Tačiau persikelkite tūkstantį kilometrų į pietus ar rytus, ir tie patys įrankiai tampa „šešėliniais“. Naujausia „Euronews“ ataskaita atvėrė pūliuojančią žaizdą Europos skaitmeninėje politikoje: tarp politinių ambicijų Briuselyje ir realybės valstybėse narėse žioji milžiniška praraja.
Nors Europos Sąjunga skiria milijardus eurų DI iniciatyvoms, o strategijos rašomos viena po kitos, realybė šokiruoja: technologinė „geležinė uždanga“ vis dar egzistuoja, tik šįkart ji nematoma.
2030-ųjų vizija ir 2026-ųjų realybė
Optimizmas Europoje, regis, niekur nedingo. „Eurobarometro“ duomenimis, net 64 procentai europiečių sutinka su teiginiu, kad iki 2030 metų dirbtinio intelekto išmanymas bus kritiškai svarbus įgūdis, be kurio neįmanoma pilnavertiškai dalyvauti darbo rinkoje ar visuomeniniame gyvenime.
Nuo 2021 metų DI naudojimas Europos įmonėse išaugo daugiau nei 12 procentų. Šiandien, 2026-ųjų pradžioje, beveik trečdalis europiečių teigia reguliariai naudojantys DI įrankius. Skaičiai atrodo solidūs, tiesa? Tačiau statistika, kaip dažnai būna, slepia velnią detalėse. Vidurkis yra apgaulingas rodiklis, kai viename gale turime pasaulinius inovacijų lyderius, o kitame – valstybes, kuriose DI naudojimas prilyginamas sukčiavimui.
Mokyklos suolas: vieta mokytis ar vieta slėptis?
Pats ryškiausias ir galbūt skaudžiausias atotrūkis fiksuojamas švietimo sektoriuje. Būtent čia formuojasi ateities karta, ir būtent čia matome didžiausią susiskaldymą.
Vidutiniškai mažiau nei 10 proc. europiečių pripažįsta naudojantys generatyvinį DI formaliajame švietime. Tačiau pažvelkime į geografiją:
- Lyderiai: Švedijoje, Maltoje ir Danijoje maždaug vienas iš penkių moksleivių ar studentų atvirai naudoja DI mokymuisi. Čia tai skatinama kaip įrankis, padedantis analizuoti duomenis ar generuoti idėjas.
- Atsilikėliai: Vengrija, Rumunija, Lenkija ir Bulgarija atsiduria sąrašo apačioje su nykstamai mažais procentais.
Ar tai reiškia, kad Rytų Europos studentai neturi prieigos prie technologijų? Tikrai ne. Ekspertai pabrėžia „tabu efektą“. Šiose šalyse DI švietime dažnai demonizuojamas. Jei mokinys naudoja DI, jam iškart klijuojama „sukčiaus“ etiketė, o ne inovatoriaus. Kai maždaug 20 proc. europiečių vis dar mano, kad šiai technologijai mokyklose apskritai nėra vietos, nenuostabu, kad moksleiviai pasirenka tylėjimą, o ne atvirą diskusiją.
Darbo rinka: „Šešėlinis DI“ biuruose
Panaši tendencija persikelia ir į profesinę aplinką. Kiek daugiau nei 15 proc. europiečių teigia naudojantys generatyvinį DI darbe. Ir vėl – skaitmeniniu požiūriu brandžios mažosios šalys (Malta, Danija, Nyderlandai) diktuoja madas.
Verslo sektoriuje atotrūkis tampa konkurencingumo klausimu:
- Šiaurės Europa (Danija, Suomija, Švedija): Čia įmonės integruoja DI į visus verslo procesus – nuo klientų aptarnavimo iki logistikos. Tai daroma strategiškai, su mokymais ir aiškiomis gairėmis.
- Rytų ir Pietų Europa: Čia dažnai vyrauja chaosas. Įmonės neturi aiškios DI strategijos, o darbuotojai įrankius naudoja savarankiškai, dažnai slapta nuo vadovų, bijodami būti apkaltinti tinginyste ar kompetencijos stoka.
Rumunijos, Lenkijos ir Bulgarijos verslo rodikliai rodo, kad šios šalys rizikuoja prarasti konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje, jei požiūris į technologijas nepasikeis.
Psichologinis barjeras: kodėl mes meluojame apklausose?
Ataskaitos autoriai iškelia intriguojančią hipotezę: žemi rodikliai kai kuriose šalyse atspindi ne technologinį atsilikimą, o kultūrinę baimę.
Statistika remiasi savanoriškais atsakymais (savideklaracija). Šalyse, kuriose nėra aiškių gairių, o žiniasklaida mirga antraštėmis apie „DI keliamas grėsmes“ ar „darbo vietų naikinimą“, žmonės tiesiog bijo prisipažinti. Tai sukuria užburtą ratą:
- Žmonės naudoja DI slapta.
- Institucijos nemato realaus poreikio reguliuoti ar mokyti, nes „oficialiai“ niekas tuo nesinaudoja.
- Trūkstant reguliavimo, naudojimas išlieka „pilkojoje zonoje“, o stigma didėja.
Įdomu tai, kad asmeniniame gyvenime (ne darbo ar mokslo tikslais) europiečiai yra kur kas atviresni. Čia lyderių pozicijas netikėtai užima Kipras, Graikija ir Estija. Tai rodo, kad smalsumas technologijoms Pietų ir Rytų Europoje yra milžiniškas, tačiau institucinė aplinka (darbas, mokykla) jį slopina.
Briuselio ambicijos prieš realybę
Europos Sąjunga bando gelbėti situaciją. „Dirbtinio intelekto žemyno veiksmų planas“ ir įvairios strategijos skamba gražiai popieriuje. Tačiau ataskaitos autoriai griežti: ambicijų nebepakanka.
ES parama dažnai yra „vieno dydžio“, netinkanti specifinėms šalių problemoms. Jei Danijai reikia reguliavimo dėl etikos, tai Lenkijai ar Vengrijai visų pirma reikia bazinio švietimo ir kultūrinio lūžio, kad technologija nustotų būti baubas. Be konkrečių, pritaikytų priemonių ir tikslaus poveikio vertinimo, milžiniškos investicijos gali nueiti perniek, o atotrūkis tarp Europos lyderių ir atsiliekančiųjų tik didės.
Išvada: laikas griauti tabu
2026-ieji rodo, kad technologinė pažanga nėra vien tik serverių galingumas ar algoritmų sudėtingumas. Visų pirma – tai visuomenės branda. Kol vienoje Europos dalyje DI yra įrankis, o kitoje – paslaptis, negalime kalbėti apie vieningą skaitmeninę rinką.
Jei norime, kad Europa išliktų konkurencinga globalioje arenoje, turime nustoti apsimetinėti, kad DI neegzistuoja mūsų klasėse ir biuruose. Laikas ištraukti dirbtinį intelektą iš šešėlio ir pradėti atvirą diskusiją ne apie tai, ar jį naudoti, o kaip tai daryti atsakingai.
Šaltinis: https://www.euronews.com/next/2026/01/25/who-uses-ai-in-europe-and-where-its-still-taboo
