Daug kas prisimena sovietines mėsines su keistu švelnumu: esą tada produktai buvo „tikri“, „be chemijos“, „pagal standartus“. Tačiau SSRS prekyba veikė ne taip, kaip šiandien. Mėsinė nebuvo vieta, kur žmogus ateina ir renkasi. Tai buvo paskirstymo sistemos dalis, kur svarbiausia buvo ne kainos ar pasirinkimas, o tai, ar išvis kažką gausi.
Mėsa Sovietų Sąjungoje buvo viena jautriausių prekių. Trūkumas buvo nuolatinis, todėl mėsinės turėjo savas nerašytas taisykles: eilės, pažintys, „po prekystaliu“ ir labai aiškus supratimas, kad geriausia prekė dažnai nepasiekia visų.
SSRS mėsinės priklausė valstybinei prekybos sistemai. Parduotuvės dažniausiai vadinosi paprastai – „Mėsos parduotuvė“, o kai kur būdavo žymimos kaip „Mėsa“ arba „Mėsa ir žuvis“, jei šalia mėsos dar buvo prekiaujama žuvimi.
Didžiuosiuose miestuose dalis prekybos vyko ir vadinamuosiuose „gastronomuose“ – tai buvo didesnės parduotuvės, kuriose būdavo keli skyriai. Tokiu atveju mėsos skyrius buvo tik viena dalis, tačiau žmonės jį vis tiek vadindavo paprastai: „einu į mėsą“.
Kartais mėsos skyrius būdavo įkurdintas ir universalinėse parduotuvėse, tačiau sistemos principas nesikeitė: prekė atvažiuoja – žmonės stovi; prekės nėra – žmonės išeina.
Mėsos trūkumas: kodėl net „paprasta mėsa“ tapdavo problema?
SSRS mėsinių kasdienybę geriausiai apibūdina vienas žodis – deficitas. Aukštos kokybės jautiena, kiauliena, aviena buvo ne tik geidžiama, bet ir retai pasiekiama. Ypač tai išryškėjo aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose, kai tiekimas vis labiau strigo.
Trūkumas nereiškė, kad mėsa neegzistavo. Ji būdavo, bet ne visada ir ne visiems. Dažnai geresni gabalai būdavo išgraibstomi greitai arba „nueidavo“ tiems, kas turėjo pažįstamų parduotuvėje. Todėl žmonės sovietmečiu dažnai sakydavo ne „nusipirkau mėsos“, o „gavau mėsos“.
Eilės: normalus dalykas, o ne išimtis
Mėsinėje eilė buvo norma. Jei sklandydavo žinia, kad „atvežė“, žmonės susirinkdavo greitai. Kartais eilės susiformuodavo dar iki parduotuvės atidarymo. Dažnai prie eilės būdavo rašomi numeriai ant rankos ar popierėlio, kad būtų aišku, kas po ko.
Svarbi detalė: eilė nereiškė, kad visi gaus. Eilė reiškė tik tai, kad yra šansas.
Todėl eilė SSRS mėsinėje turėjo savą psichologiją: žmonės stovėdavo valandą, dvi ar ilgiau, net nežinodami, ką tiksliai gaus. Dažniausiai buvo perkama ne tai, ko norisi, o tai, kas tuo metu „yra“.
Kuponai ir kortelės: kai net pinigų nepakanka
Vėlesniais SSRS laikais, ypač devintajame dešimtmetyje, trūkumas tapo toks gilus, kad kai kuriuose regionuose imtos taikyti maisto kortelės, kuponai, normavimas.
Tai reiškė, kad net jei žmogus turėjo pinigų, jis negalėjo nusipirkti daugiau nei leidžiama. Sistema bandė užtikrinti „teisingą paskirstymą“, bet realybėje tai tik dar labiau pabrėždavo deficito mastą.
Žmonės buvo priversti planuoti ne pagal norus, o pagal galimybes: kada gausi kuponą, kada bus prekė, kiek priklauso.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
Iš Lietuvos mėsa, dešros sovietmečiu buvo išvežama i Maskva ir Leningrada. Pagal tuometini planavimą, Lietuva buvo įpareigota aprupinti mėsa ir jos produktais šiuos du miestus. O kas likdavo po tokio „eksporto”, patekdavo i prekyba mums. I ten keliavo ir sviestas, sūriai, pieno konservai, sausi pieno produktai.