Atrodė, kad ši kreivė gali kilti tik į viršų. Daugiau nei ketvirtį amžiaus saulės energetika buvo nesustabdoma jėga, kasmet mušanti naujus rekordus ir viliojanti milijardines investicijas. Tačiau 2026-ieji į istoriją įeis kaip metai, kai muzika nutilo. Pasaulinė rinka atsitrenkė į politinę ir fizinę sieną, o ekspertai įspėja: panelės kainuos grašius, bet jų tiesiog nebebus kur dėti.
Saulės elektrinių įrengimo tempai pasaulyje lėtėja pirmą kartą nuo tada, kai prieš 20 metų ši pramonės šaka tapo masiniu reiškiniu. Tai nėra tiesiog trumpalaikis stabtelėjimas – tai signalas apie drastiškus politinius pokyčius didžiausiose pasaulio ekonomikose ir perpildytas rinkas, kurios tiesiog nebepajėgia priimti daugiau energijos. Remiantis naujausia „BloombergNEF“ (BNEF) pasauline fotovoltinės energijos rinkos prognoze, 2026 m. pasaulyje bus įrengta 649 gigavatai (GW) saulės jėgainių. Nors skaičius atrodo įspūdingas, jis yra mažesnis nei 2025 m., ir tai žymi pirmąjį rinkos susitraukimą per visą stebėjimų istoriją nuo pat 2000-ųjų metų.
Pabaiga euforijai: prasideda mažo augimo fazė
„Saulės energetikos industrija žengia į mažo augimo fazę po daugelio metų sparčios plėtros“, – konstatuojama niūrioje BNEF ataskaitoje. Šį nuosmukį lemia galingiausių žaidėjų – Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – politiniai sprendimai. Nors kai kurios kylančios rinkos Afrikoje ar Azijoje rodo augimo potencialą, jų pajėgumų tiesiog nepakanka kompensuoti milžinišką deficitą, kurį sukelia dvi didžiausios pasaulio ekonomikos.
Tai itin prasta žinia Kinijos saulės modulių gamintojams, kurie jau dabar kovoja su pertekliniu gamybos pajėgumu ir skaičiuoja finansinius nuostolius. BNEF duomenimis, Kinijos rinka šiemet traukiasi net 14 proc., o JAV rinka lėtėja panašiu tempu. Pagrindinė to priežastis – prezidento Donaldo Trumpo administracijos pastangos riboti atsinaujinančią energetiką ir grąžinti prioritetą tradiciniam iškastiniam kurui, kas tiesiogiai kerta per žaliųjų projektų finansavimą.
Sėkmės kaina: kodėl elektra tapo bevertė?
Problemos kyla ne tik dėl politikos, bet ir dėl technologinės aklavietės brandžiose rinkose. Šalys, kurios buvo laikomos pavyzdinėmis, tokios kaip Ispanija ir Brazilija, taip pat praranda pagreitį. Ten spartus pajėgumų didinimas lėmė paradoksalią situaciją – elektros kainų kolapsą. Saulėtą vidurdienį generuojama tiek energijos, kad elektros kaina rinkoje dažnai tampa nulinė arba net neigiama.
Be to, senstanti infrastruktūra tampa stabdžiu. Elektros tinklai tiesiog nebepajėgia priimti milžiniško pagaminamos energijos kiekio, todėl susiduriama su tinklo apribojimais. Visa tai kuria didžiulį investicinį neapibrėžtumą: be brangių energijos kaupimo sistemų (didelių pramoninių akumuliatorių), naujos investicijos į saulės parkus nebetenka ekonominės prasmės, nes pagamintos elektros nėra kam parduoti.
Pigu, bet niekam nereikia
Rinkos analitikai pabrėžia, kad kainos visoje vertės grandinėje iki pat 2026 m. pabaigos išliks istoriškai žemos. Tai tiesioginė silpstančios paklausos ir precedento neturinčio gamybos atsargų kiekio pasekmė. Sandėliai lūžta nuo pagamintos produkcijos. Pavyzdžiui, polisilicio – pagrindinės žaliavos plokščių gamybai – kainos Kinijoje išlieka dugne, nepaisant bandymų dirbtinai konsoliduoti sektorių.
Visgi tunelio gale matyti šviesa. Prognozuojama, kad saulės elektrinių rinka gali demonstruoti kuklų atsigavimą 2027 metais. Tikimasi, kad iki to laiko Kinija ir JAV rinka prisitaikys prie naujų politinių sąlygų, o naujos, dar neprisotintos rinkos Pietryčių Azijoje ar Afrikoje pradės generuoti didesnę paklausą. Tačiau 2026-ieji neabejotinai taps „žiema“ saulės energetikai – laiku, kai euforiją pakeis griežta inventorizacija ir kova dėl išlikimo.
