Daugeliui tai atrodo kaip smagi „supergalia“ – vieni gali susukti liežuvį į vamzdelį, kiti jį išlenkia į „U“ formą ar net sugeba sukurti sudėtingesnes figūras. Dažniausiai tokie triukai išmokstami dar vaikystėje, mokykloje ar su draugais, kai kas nors staiga parodo: „Žiūrėk, taip galiu!“ Ir tada prasideda bandymai veidrodyje, juokas ir… klausimas, kuris kartojasi jau dešimtmečius: ar tai paveldima savybė, ar paprasčiausiai išmokstamas įgūdis?
Nors atrodo, kad čia – tik žaidimas, iš tiesų liežuvio susukimas yra viena įdomiausių „smulkių“ žmogaus savybių, kuri ilgą laiką buvo net naudojama kaip pavyzdys aiškinant genetiką. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo: realybė kur kas sudėtingesnė, nei senasis mokyklinis pasakojimas.
Kodėl kai kurie žmonės gali susukti liežuvį, o kiti – ne?
Paprastai tariant, liežuvio susukimas į vamzdelį ar išlenkimas į „U“ formą priklauso nuo dviejų dalykų:
- liežuvio raumenų valdymo (motorikos)
- liežuvio ir burnos sandaros ypatumų
Liežuvis nėra paprastas „vienas raumuo“. Tai kompleksinis organas, kurį sudaro keli skirtingi raumenys, dirbantys koordinuotai. Kad liežuvį būtų galima susukti į vamzdelį, reikia tiksliai įtempti šoninius raumenis, o vidurinę dalį įdubinti taip, kad susiformuotų „tunelis“.
Vieniems tai natūralu, kitiems – reikalauja treniruotės. O daliai žmonių nepavyksta net bandant, nes jų liežuvio sandara ar raumenų kontrolė tokio judesio tiesiog neleidžia atlikti lengvai.
Ar tai paveldima? Senas mitas, kuris ilgai buvo laikomas „tiesa“
Ilgą laiką mokykliniuose biologijos vadovėliuose būdavo rašoma taip: jei gali susukti liežuvį – tai dominuojantis genas, jei negali – recesyvinis.
Tai skambėjo labai patogiai, nes suteikdavo paprastą pavyzdį, kaip veikia Mendelio paveldimumo dėsniai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad gyvenime viskas ne taip „tvarkingai“:
- pasitaiko vaikų, kurie gali susukti liežuvį, nors abu tėvai negali
- pasitaiko vaikų, kurie negali, nors tėvai abu gali
- kai kurie žmonės išmoksta susukti liežuvį vėliau, nors vaikystėje negalėjo
Tai reiškia, kad liežuvio susukimas nėra vieno geno nulemtas „taip/ne“ bruožas, o veikiau mišrus dalykas, kuriame dalyvauja ir genetika, ir treniruotė.
Svarbiausia išvada
Tai nėra patikimas genetinis testas.
Jeigu kas nors sako, kad iš liežuvio susukimo galima nustatyti paveldimumą, giminystę ar net „genų stiprumą“ – tai yra netiesa.
Ką apie žmogų išduoda gebėjimas susukti liežuvį?
Trumpas atsakymas: daugiausiai – tik tai, kad žmogus geba atlikti vieną specifinį liežuvio judesį. Tačiau iš jo galima suprasti kelis įdomesnius dalykus.
1) Geresnė liežuvio motorika ir kontrolė
Žmonės, kurie lengvai valdo liežuvį, dažniau gali:
- aiškiai tarti sudėtingus garsus
- greičiau išmokti kai kuriuos tarimo niuansus (ypač kalbose su „r“, „tr“, „dr“ garsais)
- lengviau atlikti burnos gimnastikos pratimus
Tai nėra taisyklė, bet tam tikra koreliacija su koordinacija gali egzistuoti.
2) Tai visiškai nesusiję su intelektu ar charakteriu
Internete kartais pasirodo keisti teiginiai, kad liežuvio susukimas reiškia „aukštesnį intelektą“, „dominavimą“, „ypatingą genetiką“ ar net „stipresnę valią“. Tai skamba smagiai, bet realiai yra pseudo-psichologija.
Liežuvio triukai nėra asmenybės testas.
3) Kartais tai paprasčiausiai įgūdis, kurį žmogus išmoko
Nemaža dalis žmonių išmoksta šį judesį praktikuodami – panašiai kaip išmokstama švilpti, spragtelėti pirštais ar pakelti vieną antakį.
Ir čia yra įdomiausia dalis: žmogus gali manyti, kad „paveldėjo“, bet iš tiesų tiesiog išmoko, nes:
- bandė dažniau
- matė kitus
- turėjo motyvacijos ar „smalsumo užsispyrimą“
„U“ forma, vamzdelis ir kiti variantai: kuo jie skiriasi?
Nors žmonės dažnai sako „susukti liežuvį“, iš tikro yra keli skirtingi judesiai.
Liežuvio išlenkimas į „U“ formą
Tai dažniausiai reiškia, kad liežuvio šonai pakeliami aukštyn, o vidurys lieka žemiau – susidaro raidė U.
Tai paprastesnis judesys ir kai kuriems pavyksta net jei nepavyksta pilnas vamzdelis.
Liežuvio susukimas į vamzdelį („tunelį“)
Čia jau reikia, kad šonai:
- susispaustų labiau
- „užsidarytų“ iki beveik apvalios formos
Tai sudėtingesnis judesys ir labiau priklauso nuo raumenų kontrolės.
Kiti triukai
Kai kurie žmonės sugeba:
- liežuvį išversti į „W“
- sulenkti liežuvį atgal link gomurio
- suformuoti „dobutę“ arba „lapelio“ formą
Dalis šių gebėjimų gali būti susiję su anatomija, pavyzdžiui, su liežuvio pasaitėliu (plėvele po liežuviu).
O jeigu negaliu – ar tai reiškia problemą?
Ne. Tai visiškai normalu. Negalėjimas susukti liežuvio:
- nėra liga
- nereiškia raumenų silpnumo
- nesusijęs su vitaminų trūkumu
- neturi jokios diagnostinės reikšmės
Tačiau yra viena išimtis: jei žmogus jaučia, kad liežuvis juda labai ribotai, sunku tarti garsus, o apžiūrint matomas trumpas pasaitėlis, gali būti vadinama būklė:
- trumpas liežuvio pasaitėlis (ankyloglossia)
Tokiu atveju kartais reikalinga logopedo ar gydytojo konsultacija, ypač vaikams, jei trukdo kalbai ar maitinimui. Bet tai nėra susiję vien tik su „U forma“ – tai būtų platesni požymiai.
Kodėl šis „triukas“ taip traukia žmones?
Tai viena iš tų smulkių savybių, kurios:
- lengvai patikrinamos per 5 sekundes
- sukuria „ar gali / ar negali“ intrigą
- atrodo kaip genetinis slaptas kodas
Ir todėl tema nuolat atgimsta socialiniuose tinkluose, mokyklose ir net šeimos vakarienėse. Bet svarbiausia, ką verta prisiminti:
Gebėjimas susukti liežuvį yra įdomus, bet nieko „magiško“ apie jus nepasako. Tai tiesiog anatomijos + motorikos kombinacija.
