Grenlandija – tai ne tik sniegynai ir didžiausia sala pasaulyje. Iš tiesų, ji stovi ant milžiniškos „aukso kasyklos“. Po amžinuoju įšalu slepiasi mineralai, be kurių mūsų telefonai, kompiuteriai ir kita aukštųjų technologijų įranga tiesiog neveiktų. Būtent todėl galingiausios valstybės į šią salą žvelgia su neslepiamu apetitu.
Talino technologijos universiteto profesorius ir geologas Alvaras Sēsū (Alvar Soesoo) paaiškina situaciją paprastai: Grenlandijos turtai leistų Vakarams pagaliau „atsirišti“ nuo Kinijos, kuri dabar dominuoja retųjų metalų rinkoje. Tačiau viskas nėra taip paprasta – šiuos turtus saugo ne tik ledas, bet ir paini politika bei didžiųjų valstybių intrigos.
Arktis – ne tik baltieji lokiai, bet ir strateginis taikinys
Arkties regionas, kuriame gausu naftos, dujų ir metalų, jau seniai tapo interesų zona.
„Visi nori kontroliuoti šiuos išteklius“, – sako profesorius A. Sēsū. Ypač aktyviai čia reiškiasi Rusija. Dar 2001 m. ji pareiškė teises į milžiniškas teritorijas aplink Šiaurės ašigalį. Kai Vakarai su tuo nesutiko, rusai pasielgė demonstratyviai – 2007 m. jų povandeninis laivas nusileido į vandenyno dugną ties ašigaliu ir ten įsmeigė savo vėliavą. Vėliau sekė karinių bazių plėtra. Žinutė aiški: Rusija mano, kad Arktis priklauso jai.
Grenlandijos dilema: laisvė ar pinigai?
Pati Grenlandija atsidūrė keblioje padėtyje. Nors ji priklauso Danijai, nuo 2009 m. turi plačią savivaldą ir teisę atsiskirti. Dauguma vietinių inuitų (kurie sudaro 90 % gyventojų) norėtų nepriklausomybės, bet… yra vienas didelis „bet“.
Apklausos rodo, kad beveik 80 % gyventojų nenorėtų, jog dėl laisvės suprastėtų jų gyvenimo kokybė. O realybė tokia, kad Danija kasmet salai skiria apie pusę milijardo eurų – tai sudaro net du trečdalius Grenlandijos biudžeto. Be šių pinigų sala neišgyventų, todėl politiškai ji yra labai pažeidžiama.
Po kojomis – visa periodinė lentelė
Grenlandijos žemės gelmės – tikras lobynas. Čia yra visko: nuo naftos ir aukso iki brangakmenių. Tačiau patys svarbiausi yra retieji žemių metalai. Jų reikia viskam – nuo vėjo jėgainių iki karinės pramonės.
Europos Sąjunga (ES) dėjo daug vilčių į Kvanefjeldo telkinį, tikėdamasi ten įkurti pirmąją tokią kasyklą Europoje ir taip sumažinti priklausomybę nuo Kinijos. Skaičiuojama, kad ten esančių išteklių ES užtektų dešimtmečiams.
Tačiau 2021 m. į valdžią atėjusi nauja Grenlandijos vyriausybė dėl ekologinių priežasčių uždraudė urano gavybą. Kadangi retieji metalai dažnai randami šalia radioaktyvių medžiagų, sustojo ir visi kiti projektai.
„Realybė liūdna – šiuo metu Grenlandijoje veikia vos viena kasykla, o dabartinė valdžios politika investuotojus tik atbaido“, – konstatuoja A. Sēsū.
Supervalstybių žaidimų aikštelė
Kur stoja darbai, ten atsiranda geopolitika. Prisiminkite Donaldo Trumpo idėją nupirkti Grenlandiją. Daugeliui tai pasirodė kaip pokštas, bet už to slypėjo šaltas išskaičiavimas. Jei JAV perimtų salos kontrolę (tarkime, jai tapus nepriklausoma nuo Danijos), jos gautų pirmumo teisę į išteklius. Amerikai tai gyvybiškai svarbu, nes ji beveik 100 % priklausoma nuo kiniško grafito ir labai priklausoma nuo retųjų metalų.
Tuo tarpu Europa, atrodo, miega. Nors Briuselis daug kalba apie išteklių svarbą, konkrečių ir įtikinamų pasiūlymų Grenlandijai nepateikia.
Profesorius A. Sēsū situaciją apibendrina griežtai: „Grenlandijos ir Ukrainos situacijos mineralų aspektu turi panašumų. Didžiosios šalys stumdo mažąsias, kartais pamindamos demokratiją. Ir abiem atvejais labiausiai pralaimi pasyvioji Europos Sąjunga.“
Tad Grenlandijos likimas – tai ne tik vienos tautos noras būti laisva. Tai kova dėl ateities technologijų kontrolės. Ir kol kas atrodo, kad šiame žaidime Europa pralaimi, o didžiausia laimėtoja gali tapti Kinija.
