Saulės elektrinės šiandien atrodo kaip vienas švariausių ir pažangiausių sprendimų. Ant stogų dygsta moduliai, didžiuliai saulės parkai užima vis daugiau plotų, o energijos nepriklausomybės idėja vilioja vis daugiau gyventojų ir verslų. Tačiau už šio žaliojo progreso slypi problema, apie kurią kalbama labai mažai – fotovoltinių modulių atliekos.
VILNIUS TECH Tvarumo centro tyrėjas dr. Tadas Radavičius perspėja: jei Europa nesiims veiksmų jau dabar, po kelių dešimtmečių susidursime su atliekų krize, kuriai tiesiog nebūsime pasiruošę. Prognozės rodo, kad iki 2050 metų žemyne gali susikaupti daugiau kaip 10 milijonų tonų panaudotų saulės modulių. Tai kiekis, kurio dabartinės atliekų tvarkymo sistemos nepajėgs suvaldyti.
Saulės energetika auga, o atliekų sistema miega
Vien Lietuvoje 2024 metais buvo įdiegta apie 870 megavatų naujų saulės elektrinių. Jų bendras svoris siekia net 45 tūkstančius tonų. Tačiau oficialiai surinktų ir perdirbtų fotovoltinių modulių atliekų – beveik nulis. Ir tai suprantama: moduliai tarnauja iki 25–30 metų, todėl tikroji atliekų banga dar tik laukia ateityje.
Problema ta, kad kai ši banga ateis, gali būti jau per vėlu kurti reikalingą infrastruktūrą. Pasak dr. Tado Radavičiaus, Europa šiuo metu neturi aiškaus plano, kaip tvarkyti tokius kiekius sudėtingų technologinių atliekų.
„Didžiausios kliūtys šiandien yra ne technologinės. Problema – informacijos trūkumas, prastas atsekamumas ir visiškai nekoordinuota politika Europos Sąjungos mastu“, – aiškina mokslininkas.
Šiuos iššūkius jis nagrinėjo savo disertacijoje „Žiedinių apribojimų vertinimas Europos Sąjungos saulės fotovoltikos tiekimo grandinėje“. Tyrime dalyvavo 31 skirtingų ES organizacijų atstovai – nuo žaliavų gamintojų iki perdirbėjų, ir visi jie patvirtino: sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Dauguma modulių tiesiog iškeliauja iš Europos
Tyrimo rezultatai atskleidė itin nerimą keliančią realybę. Vidutiniškai net 40 procentų panaudotų fotovoltinių modulių Europoje patenka ne į perdirbimo įmones, o į atliekų arba pakartotinio naudojimo eksporto kanalus. Kitaip tariant, jie tiesiog iškeliauja už Europos ribų.
Vokietijoje šis skaičius dar didesnis – ten net iki 90 procentų modulių gali būti eksportuojami, net neištestavus, ar jie dar tinkami naudoti.
„Didelių saulės parkų savininkai dažnai vietoj to, kad mokėtų už atliekų perdirbimą, pasirenka paprastesnį kelią – parduoda modulius kaip naudotus ir išveža į trečiąsias šalis. Kartais net gauna už tai simbolines pajamas“, – pasakoja dr. T. Radavičius.
Tai sukuria paradoksą: Europoje lieka vis mažiau galimybių kurti vietinę perdirbimo pramonę, nors fotovoltiniai moduliai sudaryti iš itin vertingų medžiagų.
Milžiniškas ekonominis potencialas lieka neišnaudotas
Saulės moduliai – ne tik stiklas ir aliuminis. Juose yra silicio, vario, sidabro ir kitų brangių žaliavų, kurių atgavimas galėtų sukurti didžiulę ekonominę vertę. Tačiau šiuo metu Europoje yra vos viena įmonė, gebanti kokybiškai išgauti šias medžiagas – Prancūzijoje veikianti ROSI.
Kad tokios įmonės galėtų dirbti pelningai, joms reikalingas stabilus ir didelis atliekų srautas – bent 5000 tonų per metus. Tačiau dėl chaotiškos sistemos tokio srauto šiandien nėra.
„Europoje tiesiog neegzistuoja centralizuota sistema, kuri leistų sekti, rinkti ir kryptingai valdyti fotovoltinių modulių atliekas. Be jos perdirbimo pramonė negali normaliai vystytis“, – pabrėžia mokslininkas.
Už būsimą perdirbimą greičiausiai sumokės patys vartotojai
Teoriškai viskas turėtų veikti kitaip. Pagal ES direktyvas, fotovoltinių modulių gamintojai ir importuotojai privalo rinkti mokesčius, kurie ateityje padengtų atliekų tvarkymo išlaidas. Lietuvoje tokia suma turėtų siekti apie 4 milijonus eurų per metus.
Tačiau realybė, pasak dr. Radavičiaus, gerokai niūresnė.
„Nėra aiškios viešos informacijos, kiek lėšų iš tikrųjų surenkama, kur jos kaupiamos ir ar apskritai bus panaudotos pagal paskirtį. Kyla rizika, kad kai ateis laikas tvarkyti atliekas, mokėti teks patiems vartotojams, nors jie už tai jau seniai turėjo būti sumokėję per modulio kainą“, – sako tyrėjas.
Ši situacija primena ilgalaikį pensijų kaupimą – pinigai turėtų kauptis pamažu, tačiau niekas negali garantuoti, kad po 30 metų jie tikrai bus ten, kur turėtų būti.
Sprendimai aiškūs, bet valios trūksta
Mokslininkas teigia, kad problemos sprendimai yra visiškai realūs. Reikėtų įdiegti skaitmeninį fotovoltinio modulio pasą, sukurti centralizuotą ES duomenų platformą, įsteigti skaidrų depozitinį fondą ir investuoti į perdirbimo infrastruktūrą.
Be šių žingsnių, saulės energetika, kuri šiandien pristatoma kaip ekologiškas ateities sprendimas, gali tapti dar viena nekontroliuojama atliekų problema.
„Apie pusę panaudotų modulių būtų galima dar kartą naudoti su maždaug 85 procentų efektyvumu. Tai sumažintų atliekų srautą, stiprintų Europos nepriklausomybę nuo Kinijos ir leistų kurti vietinę pramonę“, – pabrėžia dr. T. Radavičius.
Galimybė Lietuvai ir verslui
Tyrimai šioje srityje jau virsta realiais projektais. Vienas jų – „Europos horizonto“ programa RETRIEVE, kuri orientuota į atliekų eksporto mažinimą, perdirbimo technologijų kūrimą ir žiedinės ekonomikos skatinimą.
VILNIUS TECH Tvarumo centras kviečia Lietuvos verslą aktyviau įsitraukti, pasinaudoti ES finansavimo galimybėmis ir kartu kurti sprendimus, kurie padėtų ne tik spręsti aplinkosaugines problemas, bet ir didintų įmonių konkurencingumą.
„Dabar yra pats laikas galvoti ne tik apie tai, kaip įrengti daugiau saulės elektrinių, bet ir apie tai, kas bus po 20 ar 30 metų. Jei nesiruošime šiandien, rytoj susidursime su problema, kurios ignoruoti nebebus įmanoma“, – įspėja mokslininkas.
Saulės energetika gali tapti didžiule sėkmės istorija. Tačiau tik tuo atveju, jei Europa pagaliau pradės galvoti ne vien apie energijos gamybą, bet ir apie tai, kas liks po jos.
