Mes visi turime bent vieną stalčių, kur guli „seniena“: sugedęs telefonas, nenaudojamas kompiuterio laidas, senas planšetės įkroviklis ar dar vienas pasenęs elektronikos prietaisas, kurio jau gaila taisyti. Galiausiai ateina diena, kai viskas keliauja į šiukšliadėžę arba į elektronikos atliekų surinkimo dėžę – ir iš galvos išmetame ne tik daiktą, bet ir mintį, kad jis dar gali būti vertingas.
Tačiau mokslininkai įspėja: taip elgdamiesi galime išmesti tai, kas realiai turi didžiulę vertę. Ne metaforiškai, o tiesiogine prasme. Nes kai kurios elektronikos atliekos savo viduje slepia auksą, o kai kuriais atvejais – net tokį, kurį galima prilyginti 22 karatų kokybei.
Skamba kaip legenda? Deja (arba laimei) – tai mokslas.
Elektronikos šiukšlės tampa auksu: pasaulis skęsta atliekose
Elektroninių atliekų kiekis pasaulyje didėja milžinišku tempu. Mes vis greičiau keičiame telefonus, kompiuterius, laikrodžius, ausines, o sugedus – dažnai net nesvarstome remonto. Taip susidaro kalnai įrangos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo bevertė, bet iš tiesų yra tikras metalų „lobynas“.
Problema ta, kad iki šiol vertingų medžiagų, ypač aukso, išgavimas iš elektronikos dažnai buvo siejamas su nešvariais metodais. Tam naudotos pavojingos medžiagos, procesai kėlė aplinkos taršos ir sveikatos riziką. Kitaip tariant, auksas elektronikoje yra, bet jį paimti buvo arba sudėtinga, arba per brangu, arba per daug pavojinga.
Todėl daugybė atliekų tiesiog nukeliauja ten, kur jų išvis neturėtų būti.
Kodėl elektronikoje apskritai yra aukso?
Čia slypi įdomiausia dalis. Auksas elektronikoje naudojamas ne dėl grožio ar prabangos. Jis naudojamas todėl, kad yra itin patikimas: puikiai laidus elektrai, atsparus korozijai, stabilus ilgą laiką. Būtent dėl to auksu dengiamos kai kurios dalys, jungtys ir kontaktai.
Net jei aukso ten nėra daug, jo vertė vis tiek kaupiasi. Vienoje detalėje – mažai, bet kai elektronikos atliekų yra milijonai tonų, susidaro įspūdingas kiekis. Ir čia prasideda tikrasis ekonominis paradoksas: žmonija masiškai meta tai, kas turi realią piniginę vertę.
Naujas proveržis: auksą galima išgauti be cianido ir nuodų
Šioje vietoje į areną įžengia mokslininkai, kurie iš esmės pakeitė žaidimo taisykles.
ETH Ciuricho tyrimų komanda pristatė naują metodą, kuris leidžia iš elektroninių atliekų išgauti auksą daug saugiau ir švariau nei iki šiol. Ir čia svarbiausia detalė: procese nenaudojamas cianidas bei kitos toksiškos medžiagos, kurios anksčiau dažnai buvo neatsiejamos nuo aukso gavybos.
Tai reiškia, kad technologija gali būti taikoma plačiau, mažiau rizikuojant žmonių sveikata ir mažinant taršą. O kartu tai atveria duris tam, kas dar prieš kelis metus skambėjo kaip fantazija – kad elektronikos atliekų perdirbimas gali tapti aukso šaltiniu.
Kaip veikia metodas: viską lemia siera ir „protingas“ polimeras
Naujos technologijos esmė – itin įdomi ir net šiek tiek „chemijos magija“.
Mokslininkai naudoja sierą, kuri turi labai specifinį „elgesį“: ji selektyviai jungiasi su skystu auksu. Tai reiškia, kad procesas gali būti nukreiptas būtent į aukso išskyrimą, o ne į kitų medžiagų chaotišką tirpinimą ir skaidymą.
Po to taikomas kontroliuojamas kaitinimas arba cheminis apdorojimas, ir auksas išgaunamas jau gryna forma. Dar viena detalė, kuri daro metodą ypatingą – panaudotą polimerą galima perdirbti ir naudoti dar kartą.
Taigi tai nėra vienkartinis triukas. Tai procesas, kuris gali būti kartojamas ir pritaikomas pramoniniu mastu.
Ką teigia ETH Ciuricho mokslininkai: „grynumas viršija 99 %“
Komanda pabrėžė, kad naujas procesas leidžia iš elektronikos atliekų išgauti itin aukšto grynumo auksą.
„Mūsų naujas procesas leidžia mums išgauti iš elektroninių atliekų auksą, kurio grynumas siekia daugiau nei 99 %, vengiant naudoti aplinkai kenksmingas chemines medžiagas“, – pareiškime teigė ETH Zuricho tyrimų komanda.
Toks grynumas reiškia, kad tai ne tik mokslinis eksperimentas laboratorijoje. Tai realus, praktiškas sprendimas, kuris gali pakeisti ne tik elektronikos atliekų tvarkymą, bet ir pačios aukso gavybos logiką.
Kodėl tai gali pakeisti pasaulį: smūgis ir šiukšlėms, ir aukso kasybai
Jeigu tokie metodai bus plačiai pritaikyti, poveikis gali būti didžiulis.
Pirmiausia, tai galėtų sumažinti elektroninių atliekų kiekį. Jei atliekos tampa vertingu resursu, jas ima rinkti ne iš pareigos, o dėl ekonominės naudos. Tai akimirksniu keičia visuomenės elgesį: „metu lauk“ virsta į „atiduodu perdirbti“.
Antra, aukso gavyba visame pasaulyje iki šiol siejama su didžiule tarša, dideliais kaštais ir pavojingais procesais. Jei dalį aukso būtų galima gauti iš elektronikos atliekų, sumažėtų spaudimas plėsti kasybą, mažėtų ir ekologinė žala.
Trečia – ekonomika. Technologija gali suteikti realią naudą, nes mažina kasybos išlaidas, sumažina pavojingų atliekų tvarkymą ir gali padėti sukurti visiškai naują perdirbimo pramonės etapą.
Pabaiga: galbūt didžiausia klaida – laikyti seną elektroniką „beverte“
Šis atradimas dar kartą parodo dalyką, kurio daugelis nenori pripažinti: šiukšlės kartais būna vertingesnės už tai, ką laikome brangiais daiktais. Senas telefonas, sugedęs kompiuteris ar nebenaudojama elektronika nėra vien tik plastikas ir metalo laužas – tai gali būti tikras metalų sandėlis, kurio vertė slypi viduje.
Ir nors mes vis dar įpratę elektroniką tiesiog išmesti, mokslas jau rodo kitą kryptį: ateityje tai, ką metame į konteinerį, gali tapti tuo, dėl ko kovos perdirbimo pramonė.
Nes kartais 22 karatų auksas yra ne juvelyrikoje, o… mūsų stalčiuje.
