Medus daugelio sąmonėje vis dar yra vienas natūraliausių ir vertingiausių produktų – bičių darbo rezultatas, siejamas su imunitetu, energija ir net gydomosiomis savybėmis. Tačiau parduotuvių lentynose, šalia tikro bičių medaus, dažnai slepiasi visai kitas produktas, kuris su aviliu neturi beveik nieko bendro. Jo skonis saldus, išvaizda – viliojanti, o kaina – patraukli. Tačiau sudėtis verčia suklusti.
Medus, kuris nematė bičių
Vadinamasis dirbtinis medus, dar žinomas kaip medaus pakaitalas arba invertuotas cukrus, nėra gamtos dovana. Tai pramoninis produktas, kuriamas gamyklose, o ne aviliuose. Jo pagrindą sudaro hidrolizuota sacharozė, vanduo, dirbtiniai kvapikliai ir dažikliai. Kitaip tariant, tai stipriai perdirbtas cukraus mišinys, kuriame nėra nei fermentų, nei vitaminų, nei antioksidantų – visko, dėl ko tikras medus vertinamas jau tūkstančius metų.
Nors stiklainyje jis atrodo kaip medus, organizmui tai tik „tuščios“ kalorijos.
Vokiškas sprendimas iš bado laikų
Dirbtinio medaus istorija prasideda ne nuo mados ar skonio, o nuo karo. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijoje trūko maisto ir natūralaus medaus, todėl buvo ieškoma pigaus ir greitai pagaminamo pakaitalo. Taip atsirado invertuotas cukrus, imituojantis medų.
Vėliau šis produktas išplito ir kitose šalyse. Lenkijoje jis ypač išpopuliarėjo sovietmečiu, kai tikras medus buvo deficitas. Maža kaina ir ilgas galiojimo laikas padėjo jam išlikti rinkoje iki šių dienų, nors poreikis tokiai „alternatyvai“ seniai išnyko.
Kaip gimsta saldus pakaitalas
Dirbtinio medaus gamyba yra greita ir pigi. Dažniausiai naudojama sacharozė iš cukrinių runkelių, cukranendrių ar gliukozės–fruktozės sirupų. Ji chemiškai suskaidoma naudojant silpnas rūgštis, kol virsta paprastais cukrumis. Vėliau mišinys neutralizuojamas, filtruojamas ir „pagardinamas“ kvapiosiomis esencijomis, kurios suteikia medaus aromatą. Spalva koreguojama karamele ar kitais dažikliais.
Rezultatas – skystas, ilgai negendantis produktas, kuris atrodo kaip medus, bet maistine verte jam neprilygsta net iš tolo.
Kodėl organizmui tai beveik nenaudinga
Didžiausia dirbtinio medaus problema yra ne tai, kas jame yra, o tai, ko jame nėra. Natūraliame meduje randama aminorūgščių, mineralų, B grupės vitaminų, antibakterinių ir priešuždegiminių junginių. Dirbtiniame variante viso to nėra.
Tai tiesiog saldiklis, kuris ne stiprina organizmą, o tik didina suvartojamo cukraus kiekį. Reguliarus jo vartojimas nesuteikia jokios naudos imunitetui, energijai ar virškinimui.
Kada jis vis dėlto naudojamas?
Vienintelis realus dirbtinio medaus „privalumas“ – idealiai skysta konsistencija. Dėl to jis dažnai naudojamas konditerijos pramonėje: meduoliams, pyragams ar kitiems kepiniams, kuriuose medus atlieka tik saldinimo ir drėgmės palaikymo funkciją.
Kepant aukštoje temperatūroje, natūralaus medaus fermentai vis tiek suyra, todėl tokiose situacijose pakaitalas gali būti technologiškai patogus. Tačiau kasdieniam vartojimui – ant sumuštinio, į arbatą ar imunitetui stiprinti – jis neturėtų tapti pasirinkimu.
Kaip parduotuvėje neapsigauti
Pirmas signalas – etiketė. Tikro medaus pakuotėje privalo būti aiškiai nurodyta kilmės šalis. Jei matote užrašą „ne ES medaus mišinys“ arba kilmė iš viso neminima, verta suabejoti produkto verte.
Antras požymis – konsistencija. Dauguma natūralaus medaus rūšių laikui bėgant kristalizuojasi. Jei medus mėnesių mėnesius išlieka visiškai skystas, tai dažnai rodo stiprų perdirbimą arba dirbtinę kilmę.
Trečia – sudėtis. Jei tarp ingredientų minimi gliukozės–fruktozės sirupai, invertuotas cukrus ar kiti saldikliai, tai ne bičių produktas, o jo imitacija.
Saldus skonis dar nereiškia kokybės. Renkantis medų verta prisiminti paprastą taisyklę: kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo didesnė tikimybė, kad stiklainyje – tikras gamtos darbas, o ne fabrikinė jo kopija.
Šaltinis: https://pysznosci.pl/niemiecki-wynalazek-nafaszerowany-chemia-i-cukrem-lepiej-unikaj,7230882576346048a
