Šią savaitę dar vienu žingsniu priartėjome prie supratimo, kodėl mūsų šunys tokie draugiški. Labai tikėtina, kad šunys savo teigiamą požiūrį į žmones išmoko dėl anksčiau nežinomos genetinės mutacijos.
Žmonių draugai – šunys
Japonijos Adzabu universiteto mokslininkai teigia, kad senovinių veislių šunys buvo mažiau linkę atsigręžti į žmogų, kai reikėjo spręsti gyvenimo užduotis, nei jaunesnių veislių šunys. Tai reiškia, kad genetinė mutacija atsirado žmonėms bendraujant su šunimis dėl jų lojalumo ir paslaugumo. Vilkai ir šunys turi tuos pačius protėvius, tačiau pirmieji pasižymi menkais socialiniais įgūdžiais su žmonėmis arba visai jų neturi, todėl genetinis skilimas turėjo įvykti iš karto prijaukinimo metu.
Atrankiniu būdu išmokome draugiškiausius šunis mus suprasti. Visą tą laiką, kol evoliucionavo žmonės, tobulėjo ir šunys. Įdomu tai, kokią didelę įtaką mūsų keturkojų draugų biologijai padarėme per pastaruosius 10 000 metų. Domestikacija – tai žmonėms tinkamų savybių atranka. Tyrimas sutampa su sensacinga 2019 m. naujiena, kai paaiškėjo, kad šunims, atrodo, išsivystė kaktos raumenys ir šuniuko akys, kad jie galėtų geriau perduoti žmonėms emocijas ir didžiulį norą suvalgyti skanėstą.
Žmonės yra vienintelė mūsų planetos būtybių rūšis, kuri prijaukino kitą rūšį, ir be šunų nebūtume tokie, kokie esame. Tai tik dar vienas priminimas, kad viskas, ką darome Žemėje, turi poveikį – ir bent kartą žmonės pasielgė teisingai, susidraugavę su vilkais.
Taip pat skaitykite:
