Vienatvė dažnai suvokiama kaip problema. Kaip tyla, kurioje nėra gyvo žodžio. Kaip tuštuma, kurią reikia kuo greičiau užpildyti balsais, ekranais ar žinutėmis. Mums kartojama: „Būk tarp žmonių“, „Nebūk vienas“, „Turbūt su tavimi kažkas negerai“. Bet ar tikrai?
Verta nubrėžti ribą tarp socialinės izoliacijos, kuri gali būti skaudi ir žalinga, ir sąmoningo buvimo vienumoje – gilios, tylios, augančios būsenos, kurioje gimsta tikras santykis su savimi. Vienatvė, kai ją pasirenkame ir priimame, gali tapti ne bausme, o dovana – viena iš svarbiausių vidinės brandos sąlygų.
Vienas tarp tūkstančių: paradoksali miesto vienatvė
Didmiesčių ritme vienatvė įgauna naują veidą – ji ne apie fizinę atskirtį, o apie emocinio ryšio stoką. Miestuose gyvena tūkstančiai žmonių, bet daugelis jų jaučiasi nepastebėti, neišklausyti, nesvarbūs. Mes apsupti veidų, bet dažnai – be tikrų akių kontaktų. Girdime balsus, bet retai kalbame iš širdies.
Tai verčia manyti, kad bet koks bendravimas yra geriau nei joks. Kad svarbiausia – nebūti vienam. Tačiau paviršinis kontaktas ne užpildo, o tik gilina vienatvę. Jis primena troškulį, malšinamą sūriu vandeniu – kuo daugiau geri, tuo labiau trokšti.
Vienatvė – tikrosios tapatybės atspindys
Tik būdami vieni, galime išgirsti save. Mūsų sąmonė – daugiabalsė. Joje gyvena balsai iš vaikystės, tėvų frazės, mokytojų pamokymai, mūsų pačių vidiniai prieštaravimai ir svajonės. Šie balsai kalba, ginčijasi, ieško tiesos – bet tik tada, kai nutyla pasaulis.
Tyla nėra tuščia. Ji yra erdvė, kurioje įvyksta susitikimas su pačiu savimi. O jei bijome šio susitikimo, turime savęs paklausti: Kodėl? Kas manyje kelia diskomfortą? Galbūt todėl daug žmonių nuolat ieško triukšmo – kad nereikėtų išgirsti, ką sako jų vidus.
Vienatvė kaip kūrybos ir augimo sąlyga
Istorija rodo: didieji kūrėjai, mokslininkai, mąstytojai ne tik nesibaimino vienatvės – jie ją brangino. Ne todėl, kad nemėgo žmonių, bet todėl, kad tik būdami vieni jie galėjo išgirsti naujas mintis, stebėti save, kurti autentiškai.
Vienatvė ugdo savižiną, emocinį atsparumą, gebėjimą reflektuoti. Tik išmokus būti su savimi, galima kurti tikrus ryšius su kitais – ryšius, grįstus ne poreikiu pabėgti nuo tylos, o noru dalintis tuo, ką jau atradai savyje.
Ne pabėgti nuo vienatvės, o išmokti būti joje
Būti vienam nereiškia būti vienišam. Tai – du skirtingi dalykai. Vienišumas yra skausmingas ilgesys ryšio. Vienatvė – sąmoningas laiko sau pasirinkimas.
Ir jei šis laikas naudojamas ne kaip pauzė tarp „tikrojo gyvenimo“, bet kaip gyvenimo dalis, tuomet vienatvė tampa vidinės laisvės erdve. Tada galime ramiai atsakyti: „Taip, aš sau įdomus. Taip, man gera su savimi.“ Ir būtent tada mes tampame laisvi – nuo kitų pripažinimo poreikio, nuo minios triukšmo, nuo baimės likti neišgirstais.
Išmokti bendrauti su savimi
Vienatvė moko klausytis. Ne tik pasaulio, bet ir savęs. Ji moko nebijoti tylos. Ji leidžia atpažinti tai, kas tikra, o kas – tik išmokta, paveldėta, primesta.
O tada – kai jau girdime save – galime rinktis, su kuo ir kaip bendrauti. Ne iš tuštumos, o iš pilnatvės. Ne iš priklausomybės, o iš laisvo noro būti kartu.
Pabaigai:
Vienatvė nėra priešas. Ji – tylus mokytojas. Kartais griežtas, kartais švelnus. Bet visada nuoširdus.
Ir jei išdrįstame į ją pažvelgti ne kaip į trūkumą, o kaip į dovaną, galime atrasti ne tik gilesnį ryšį su savimi, bet ir autentiškesnį buvimą pasaulyje. Vienatvė gali išmokyti mus vieno svarbaus dalyko – kad pilnatvė prasideda viduje.
