Duoti atgal ar nekreipti dėmesio: psichologė priminė, kokias klaidas kalbėdami apie patyčias daro tėvai


Dėl patyčių gali būti kalti ir tėvai

Kartais patyčias norma paverčia patys tėvai, ragindami vaiką pastovėti už save, nesiskųsti, nekreipti dėmesio arba kirsti atgal besityčiojančiam vaikui. Esą truputis patyčių užgrūdina, išmoko pastovėti už save ir formuoja kietą charakterį. Psichologė Karolina Gurskienė pabrėžia: patyčios sustoja tik stabdomos, o jų ignoravimas arba raginimas jas tęsti tampa dar rimtesnių problemų priežastimi.

 

Bet koks smurtas skaudina

Pasak psichologės, egzistuoja ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, o skausmas nesibaigia išsyk nustojus tyčiotis. „Visi suprantame, jog psichologinis smurtas skaudina labiau ir tęsiasi gerokai ilgiau nei fizinis skausmas, kurį sukėlė pro šalį praeinančio vaiko spyris. Jei sutinkame su tuo, jog truputis patyčių grūdina, tuomet turime sutikti ir su tuo, kad truputis smurto augina, kas yra netiesa“, – paaiškino K. Gurskienė.

Psichologė Karolina Gurskienė
Psichologė Karolina Gurskienė

Vaiko charakteris formuojasi leidžiant sau be įtampos tyrinėti aplinką, o ne ginantis nuo smurto ir patyčių. Vaikai į smurtą reaguoja skirtingai, priklausomai nuo to, ar jau turėjo panašios patirties. Matę, kaip reikia gintis ar kaip vyksta puolimas, tikėtina, reaguos agresyviai ir pastovės už save. Nematę – išsigąs ir susigūš. Svarbu nepamirštii, jog vaikai, augantys sveikoje, ramioje aplinkoje, išmoks atsirinkti, kaip reaguoti teisinga prieš save ir prieš kitus: atsitraukti, pasakyti ir nueiti, nesivelti. „Smurtauti – reiškia nežinoti, kaip elgtis. Nes jei žinai – stabdai“, – komentavo K. Gurskienė.

 

Prisideda ir suaugusieji

Tiesa, kartais suaugusieji, užuot pripažinę patyčias, ir ėmęsi veiksmų, jas pavadina juokeliais, kurie nieko neskaudina, nes tai nerimta. Pašnekovės žodžiais, bet kokia smurto rūšis skaudina ir yra netoleruotina. Žmonės neskirsto, jog antausis yra mažesnis smurtas nei spyris į pilvą.

Psichologinis smurtas, kurio dabar apstu internete, žinutėse ar tiesiog vaikų lūpose, taip pat negali būti rimtas arba ne, nes jei nebus reaguojama, kuomet klasės draugas kitą pavadino storuliu žinutėse, teks reaguoti, kai tuo pačiu epitetu jis bus pavadintas bendrame klasės susirašinėjime ar viešose socialinių tinklų paskyrose.

Kartais į patyčias reaguojama per vėlai, nes patyčios paprastai vyksta ten, kur nepastebi mokytojai, pasikeitusio vaiko elgesio su galimomis patyčiomis nesieja tėvai. Ne visi domisi tuo, ką vaikas veikia ar su kuo bendrauja internete, koks elgesys rodo, jog iš vaiko tyčiojamasi arba kaip su juo kalbėtis apie patyčias, jog atžala dar labiau neužsisklęstų.

„Lietuvoje 2 iš 3 vaikų iki šiol susiduria su smurtu ir patyčiomis: manome, jog, sprendžiant šią problemą, laikas ieškoti naujų būdų. Lapkričio mėnesį pradinių klasių mokiniams dovanojame „Neapykantai STOP“ draudimą, nes tai vienas būdų ne tik priminti, jog patyčios niekur nedingsta, bet ir padėti su jomis susidūrusiems vaikams bei jų tėvams“, – komentavo „Compensa Vienna Insurance Group“ Savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas Audrius Kikutis.

„Compensa Vienna Insurance Group“ savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas Audrius Kikutis

Psichologė K. Gurskienė pritaria, jog, stabdant patyčias, svarbi kiekviena priemonė, galinti padėti vaikui ir jo tėvams. Kuo daugiau mokyklų bendruomenių žinos, kaip reaguoti ir elgtis, kad patyčių atveju gali padėti psichologas ar net teisininkas, ši informacija galėtų suveikti ir kaip patyčių prevencija.

 

Kaltina save 

Pasak A. Kikučio, neretai patyčias patiriantys vaikai mano, jog tai būtent jie padarė kažką bloga, vengia kreiptis į tėvus ar mokytojus, jog nebūtų pavadinti skundiku ar abejodami, kad suaugusieji apskritai gali padėti. Kartais tėvai gali tik įtarti, jog vyksta kažkas blogo.

„Pradinukai iš tiesų yra tarsi balti lapai, kurie geria į save informaciją. Pirmos klasės mokinys nežino, kokios žaidimo taisyklės mokykloje, todėl informaciją renkasi iš vyresnių, kurie nebūtinai būna draugiškai nusiteikę. Nesiskųsti, nebūti mamyčiuku ar skundiku, paprastai, moko tie, kurie bijo būti paskųsti ir elgiasi neteisingai. Mažieji nežino, kaip elgtis teisinga, todėl klauso, nes kitos informacijos apie mokyklą, tyčiojimąsi ir skundimąsi, jie tiesiog neturi“, – paaiškino K. Gurskienė.

Patys girdėję frazę „duok atgal, tuomet tavęs neskriaus“, tėvai to dažnai moko ir savo vaikus. Pasak K. Gurskienės, vaikas, augdamas jį mylinčioje šeimoje, drąsinamas kalbėtis, išsipasakoti ir išsakyti savo jausmus, tikėtina, papasakos ir apie skriaudas mokykloje.

Kalbant apie mokymąsi apsiginti, pašnekovė priminė veiksmingą priemonę – tėvams prisiminti savo patirtis, būdus, kurie veikė, ginantis nuo skriaudikų, o kurie atnešė dar daugiau žalos.

„Vaikai nenori duoti atgal ar skriausti kito. Jie nori draugauti, pritapti ir jaustis bendruomenės dalimi. Jei vaiką mokysime mojuoti kumščiais, mokysime formuoti aplink save agresyvią aplinką. Verčiau mokykime vaikus „jausti temperatūrą“. Jei matai, kad skriaudikas ateina agresyviai nusiteikęs, pasakyk jam, kad tau neįdomu ir tęsk savo veiklą. Jei matai, kad tai juokai, kurie tave žeidžia, drąsiai pakelk ranką ir pasakyk: „oho, čia jau pavarei per stipriai“. Jei matai, kad tyčiojasi iš kitų, netylėk ir sureaguok, jog visiems nuo mažų dienų būtų aišku, kad patyčios netoleruojamos“, – patarė psichologė.

Jei klasėje vyksta patyčios, pasak K. Gurskienės, apie jas naudinga kalbėtis tėvams, kurie gali susitarti ir kiekvienas savo vaikui paaiškinti, koks elgesys teisingas, o kokį pakeisti gali tik visi kartu. Neapykanta neturi galios, kai žinai, ką su ja daryti.

Išeiti iš AMP versijos