Vaikystėje patirtos psichologinės traumos gali nulemti žmogaus įpročius ir elgesį suaugus. Žinoma, negalime tiksliai žinoti, kas žmogui nutiko, kol jis pats mums to nepasakys – tačiau galime pabandyti atspėti, remdamiesi kai kuriais netiesioginiais požymiais.
Psichologinės traumos
Psichologinės traumos būna įvairių formų ir dydžių, tačiau kiekviena jų susijusi su intensyviu emociniu išgyvenimu dėl stresą keliančio įvykio. Pavyzdžiui, tai gali būti patirtas smurtas arba artimo žmogaus mirtis. Tačiau vaiką gali traumuoti ir ne tokie dramatiški įvykiai.
Kiekvienas žmogus su trauma gali susidoroti skirtingai – tai priklauso nuo jo charakterio, temperamento ir auklėjimo.
Kartais susidorojimo būdu tampa žalingi įpročiai: išsivysto priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kompiuterinių žaidimų. Kažkas pasineriama į darbą, sportą arba valandų valandas praleidžiama prie telefono. Kai kuriems žmonėms išsivysto depresijos, kompulsijos (pavyzdžiui, nuolatinis noras kramtyti nagus) ir psichosomatinės ligos.
Požymiai, pagal kuriuos galima atpažinti psichologinę traumą
- HIPOCHONDRIJA
Medicina yra tarsi naujoji religija. Apsėdimas maisto papildais, reguliariais medicininiais patikrinimais ir diagnostika yra pastarųjų dešimtmečių tendencija, kuri mus lydės dar ilgai. Tačiau žmonės, patologiškai besirūpinantys savo sveikata, vis dar iš karto pastebimi.
Jei suaugęs žmogus nuolat be priežasties nerimauja dėl savo sveikatos, tai gali būti dėl to, kad vaikystėje jis sirgo kokia nors lėtine liga, kurios gydymas buvo susijęs su skausmu, nerimu ir įtampa. Tėvai galėjo per daug saugoti sergantį vaiką, įvairiais būdais jį riboti, įteigdami, kad jis yra ligotas, silpnas ir kitoks nei jo bendraamžiai.
- AGRESIJOS APRAIŠKOS
Mes visi retkarčiais pykstame, bet kaip dažnai tai priveda prie susigrūmimų, pykčio priepuolių ir fizinio smurto? Jei žmogus dažnai supyksta ir sunkiai save kontroliuoja, galime daryti prielaidą, kad vaikystėje jis buvo dažnai žeminamas.
Ir tai gali būti susiję ne tik su mušimu: pakeltas tonas, rėkimas, bausmės ignoruojant – visa tai gali sukelti emocinę traumą, ypač jei tai kartojasi nuolat. Dėl to vaikas išauga į nesaugų žmogų, kuris dažnai jaučia baimę, negali pakęsti spaudimo ir todėl jam pasireiškia agresija. Tai yra gynybinė reakcija.
- NUOLATINIS SAVĘS KALTINIMAS
Kartais žmonės mėgsta ieškoti kaltų aplink save, o patys apsijuosia “baltą skraistę”. Dėl to jie neatrodo gerai, tačiau ne mažiau nemalonu, kai žmogus bando prisiimti visas nuodėmes ir tiesiog paskęsta kaltės jausmuose.
Tai gali būti suaugusiųjų išdavystės vaikystėje pasekmė. Vaikui išsivysto nuolatinis kaltės jausmas ir įvairūs sunkumai santykiuose su visuomene. Suaugęs jis turi didesnių lūkesčių sau ir būsimiems partneriams, todėl asmeniniame gyvenime netrūksta sunkumų.
- PASITIKĖJIMO PROBLEMOS
Psichologai teigia, kad pasitikėjimas pasauliu ir kitais turėtų būti pagrindinė prielaida – juk be to neįmanoma sukurti normalių santykių, dirbti dėl bendro tikslo, mylėti ir draugauti. Tačiau būna atvejų, kai žmogus tiesiog negali patikėti/pasitikėti, kad jo niekas nenori įskaudinti.
Pasitikėjimo problemų kyla žmonėms, kurie vaikystėje buvo palikti „patys sau“. Galbūt tėvai buvo girtaujantys, asocialūs arba tiesiog neatsakingi, o vaikas nuolat dėl jų nerimavo.
- SAVĘS VERTINIMO PROBLEMOS
Alkoholis, narkotikai, maistas ar bendražmogiški santykiai, kai asmuo vėl ir vėl patenka į kito žmogaus įtaką…
Tai gali reikšti, kad vaikas patyrė atstūmimo traumą. Galbūt jis buvo nepageidaujamas arba tėvai nuolat stengėsi iš jo padaryti ką nors kitą – vietoj futbolo jį siuntė į šokių būrelį, vietoj piešimo – į muzikos mokyklą.
Ši trauma susijusi su netekta teise būti savimi, turėti savo nuomonę. Tokie žmonės net ir suaugę yra linkę kurti stabus, pasinerti į priklausomybes, fantazijas, trokšdami įrodyti, kad pasiekė tai, ko iš jų tikėjosi tėvai.
- ATMETIMO BAIMĖ IR DĖMESIO POREIKIS
Čia taip pat kalbama apie apleisto, atstumto vaiko traumą. Galbūt vaiką ankstyvoje vaikystėje paliko tėvai arba įvyko sunkios skyrybos, per kurias jis prarado ryšį su tėvu ar mama. Arba gimė kitas vaikas, į kurį buvo nukreiptas visas šeimos dėmesys.
Šiuo atveju trauma dėl to, kad buvo paliktas, pasireikš nuolatinio dėmesio, kontaktų, dramų troškimu ir gailesčio jausmo kitiems sukėlimu. Tokiems žmonėms svarbu nuolat jaustis svarbiems, reikalingiems ir reikšmingiems – būti dėmesio centre.
Dažnai tokie žmonės prastai priima savarankiškus sprendimus, sunkiai susitaiko su atmetimu ir stengiasi manipuliuoti partneriu, kad šis nuolat jaustųsi kaltas.
- ĮPROTIS IŠKELTI KITUS AUKŠČIAU SAVĘS
Pažeminimo trauma gali pasireikšti tuo, kad suaugęs asmuo save nustumia į penktą ar dešimtą vietą, sutelkdamas dėmesį į kitų poreikių ir norų tenkinimą.
Pavyzdžiui, vaikas gyveno tėvų hiperkontrolės atmosferoje, dusinamas nesavarankiškumo, nuolat jausdamas, kad jo norai nuvertinami. Suaugęs jis gėdysis savęs, to, ko nori, lauks, kad bus nubaustas už tai, kad yra per geras.
- NORAS VISKĄ KONTROLIUOTI
Patologinis noras viską kontroliuoti gali rodyti, kad tėvai vaikystėje nesilaikė savo pažadų ir niekada nestojo vaiko pusėn. Taip gali atsitikti šeimose, kuriose yra patėvis arba pamotė – kai kyla konfliktas tarp vaiko ir „naujojo suaugusiojo“, vietoj to, kad biologinis tėvas palaikytų vaiką, jis stoja į „naujojo suaugusiojo“ pusę.
Kitaip tariant, kalbame apie išdavystės traumą. Suaugęs asmuo stengsis viską ir visus aplink save kontroliuoti, o aplinkiniai į jį žiūrės kaip į narcizą ir perfekcionistą.
Šis asmuo linkęs dominuoti ir demonstruotis. Tokie žmonės yra bekompromisiai, nemėgsta prašyti pagalbos, yra netolerantiški ir nekantrūs, sunkiai dalijasi savo jausmais ir mintimis, neparodo savo pažeidžiamumo.
- ĮPROTIS SLĖPTI SAVO JAUSMUS
Pernelyg didelis šaltumas rodo, kad tėvai galbūt reikalavo, jog vaikas būtų „normalus“, paklusnus, slopinantis individualumą. Tai yra neteisybės trauma.
Dėl to toks asmuo stengsis būti tobulas, tačiau yra pasmerktas pavydėti visiems aplinkiniams. Jis nuolat abejoja savo pasirinkimais, lygina save su kitais, yra pernelyg reiklus sau, abejingas arba negailestingas savo kūnui ir savo jausmams. Aplinkiniai jį suvokia kaip šaltą ir atsainų žmogų.
