Žodis “ne” daugeliui nėra lengvas… Šiame straipsnyje patarsime, kaip išmokti susikurti sveikas ribas ir gebėti apginti savo interesus.
ESMINIS ŽODIS „NE“
“Man nėra problemų sakyti “ne”. Tiesą sakant, tai mano mėgstamiausias žodis”, – prisipažįsta Paula Prober. Būdama psichoterapeutė, ji dirba su itin jautriais žmonėmis. „Aš nesiruošiu su jumis ir tuzinu jūsų draugų stovyklauti tris savaites Antarktidoje. Nepadarysiu už jus namų darbų. Neisiu į vakarėlį su šimtais pagyvenusių hipių. Nedirbsiu su jumis nemokamai. Nesavanoriausiu 35 valandas per savaitę jūsų ne pelno siekiančioje organizacijoje. Nepriimsiu į savo verslo partnerius tavo kenksmingo, narciziško, bankrutavusio pusbrolio”.
KAM SUNKIAUSIA IŠDRĮSTI PASAKYTI „NE“?
Jautrūs, empatiški, intravertiški žmonės paprastai labai gerai sprendžia problemas. Galima sakyti, kad jie žino atsakymą dar prieš užduodant klausimą, nes dažnai turi tam tinkamų įgūdžių ir gerai supranta situaciją. Tačiau net jei žinote, kaip spręsti problemą, ar turite ją spręsti? Jautrūs žmonės dažnai mano – kad privalo.
Taip, esate apdovanoti ypatinga intuicija ir gebėjimu jausti kitus. Bet ar jūsų pareiga nuolat taikyti savo gebėjimus aplinkinių labui? Tai gali būti labai apsunkinanti našta, ypač jei, pavyzdžiui, dirbate gydytoju ar psichoterapeutu. Draugai ir giminaičiai tikisi nemokamų patarimų ir pagalbos, klientai skambina vidury nakties. Kaip galite nepadėti, kai kam nors to reikia?
Jums gali atrodyti, kad turite ypatingą dovaną – palaiminimą iš aukščiau – ir todėl privalote ja naudotis. Kad esate skolingas pasauliui, nes gimėte su šiais privalumais. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Daugelis intravertų ir labai jautrių žmonių atsiduria situacijose, kai jiems dažniau nei kitiems reikia pasakyti “ne”.
Dėl savo intelektinių, emocinių ir psichinių ypatumų ne tik susiduriate su kitų žmonių nesupratimu – kažkam keistai atrodysite ir dėl to, kad mieliau pasinersite į dokumentinio filmo žiūrėjimą namie, užuot kartu su kitais stebėję rungtynes bare. Už tai, kad renkatės kelionę į knygyną, o ne į pramoginį kruizą. Už tai, kad vieni stebėjote paukščius, o ne atostogavote ten, kur “viskas įskaičiuota”.
Galbūt užaugote disfunkcinėje šeimoje, kurioje buvo pavojinga pasakyti “ne” arba išsakyti savo norus ir poreikius. O gal ankstyvoje vaikystėje jums buvo patikėta rūpintis broliu ar seserimi, ar net tėvais. Jau vaikystėje jums teko išmokti pamoką: vienintelis būdas išlikti saugiam – ignoruoti arba neigti savo poreikius ir naudotis savo gebėjimais, kad sumažintumėte psichologinį smurtą. Ir šiuo atveju jūsų psichikai vis dar atrodo pavojinga keisti bendravimo strategiją.
KODĖL TURIME IŠMOKTI PASAKYTI „NE“?
“Žinoma, empatijos dovaną verta naudoti kitų labui, dalytis idėjomis ir sprendimais, atsiliepti į pagalbos šauksmą ekstremaliose situacijose, – tęsia Paula Prober. – Vis dėlto sunkiame pasaulio keitimo darbe reikia padaryti pauzę, kad galėtumėte susikurti sveikas ribas ir galimybę tiesiog būti pačiu savimi – jautriu, intravertišku žmogumi. Kartais reikia suteikti kitiems galimybę patiems save išgelbėti ir padaryti savo išvadas.”
Jei žmogų nuolat reikia gelbėti, jis neišmoks to daryti pats ir bus priklausomas nuo gelbėtojo, užuot ėjęs savu – bandymų ir klaidų keliu.
Išmokę pasakyti “ne”, išsaugosite savo jėgas tam, kas iš tiesų svarbu. Pasirūpinkite savo sveikata, kad galėtumėte palaikyti tuos, kuriems to iš tikrųjų reikia. Skirdami laiko savo pačių emocinėms žaizdoms gydyti, galite tapti vientisesni fiziškai, protiškai, energetiškai ir dvasiškai.
KAIP IŠMOKTI PASAKYTI „NE“?
- Suvokite savo savybes
Kaip intravertui, jums kartkartėmis reikia pabūti vienam. Taip atgaunate savo išteklius. Intravertiškumas nėra yda, tai jūsų temperamentas. Tai jūsų stiprybė, primena Paula Prober. Leiskite sau pasakyti “ne”, kai jums reikia pabūti vienam.
Jei turite vaikų, išlaikyti ribas beveik neįmanoma. Tačiau vaikui jūsų “ne” taip pat gali būti naudingas. Jam reikia pajusti, kad jūs, toks jautrus ir mylintis, vis dar vadovaujate. Būkite pasirengę paaiškinti jam, kodėl sakote “ne”, bet nepamirškite nustatyti ribų, kai to reikia.
- Pradėkite nuo mažų dalykų
Pavyzdžiui, nustatykite ribas… savo šuniui. Galite pradėti nuo to, kad praktikuositės sakyti “ne” draugams ir šeimos nariams, kurie jus supras.
Prieš sutikdami susitikti su būsimais klientais, įvertinkite juos. Iš renginio, jei jums taip norisi, išeikite anksčiau…
- Akimirkai stabtelėkite
Kai į jus kas nors kreipiasi, išlaukite įtampos akimirką ir nereaguokite akimirksniu. Sakykite, pvz: “Įdomu. Man reikia apie tai pagalvoti, atsakymą pateiksiu vėliau.“ O tada ramiai nuspręskite. Ką jaučiate, kai galvojate apie prašymą? Nerimą? Nuovargį? Išsekimą? Jei taip, jūsų atsakymas tikriausiai yra “ne”.
- Įsiklausykite į savo vidinį vaiką
Dažniau paklauskite savęs: “Ar man dabar gresia pavojus?” Jei iš tikrųjų esate saugus, bet kažkuri jūsų vidinio “aš” dalis yra išsigandusi, įsivaizduokite, kad tai vaikas, reikalaujantis dėmesio. Galbūt jūsų vaiko dalis kažkada buvo traumuota, bando įtvirtinti savo ribas ir poreikius. Įsiklausykite į savo vidinį vaiką, įsisąmoninkite jo baimes ir įsivaizduokite saugią vietą, kur jis galėtų nusiraminti, o jūsų vidinis suaugusiojo balsas būtų išgirstas.
- Praktikuokite savęs raminimo technikas
Nerimui sumažinti galite naudoti įvairias nusiraminimo technikas. Ir, žinoma, jei praeityje patyrėte vienokią ar kitokią emocinę traumą, verta kreiptis į specialistą.
