Pasirodo, kad net trečdalis išsiskyrusių žmonių, praėjus šiek tiek laiko po išsiskyrimo, gailisi dėl savo sprendimo. Kodėl? Kas jiems trukdo džiaugtis nauju gyvenimu? Ir kaip reaguoti atsidūrus tokioje situacijoje?
Kodėl gailimės dėl skyrybų?
POKYČIAI SANTYKIUOSE SU VAIKAIS
Laikui bėgant suprantame, kad vaikai skyrybas išgyvena ne taip lengvai, kaip tikėjomės. Dažnai aplinkybės priverčia „buvusią“ šeimą parduoti ar pakeisti bendrus namus, ir vaikas netenka ne tik išeinančio vieno iš tėvų, bet ir namų. Vaikai gali niekada neatleisti tam, kuris paliko šeimą – statistiškai dažniausiai tai būna tėvas, ir santykiai su juo gali būti pašliję. Tačiau vaikui taip pat gali atrodyti, kad tėtį šį žingsnį žengti privertė mama.
NUOŠIRDAUS INTYMUMO SU NAUJUOJU PARTNERIU STOKA
Streso skalėje skyrybos laikomos antruoju didžiausiu sukrėtimu po artimojo mirties. Vidutiniškai prireikia maždaug trejų metų, kad visapusiškai išgytume ir judėtume į priekį.
Tačiau praktika rodo, kad dauguma žmonių po išsiskyrimo praėjus apytiksliai dvejiems metams ieško naujo partnerio ir net susituokia. Tai daryti mus verčia vienatvės ir tuštumos jausmas, o kartais ir finansinė būtinybė. Ankstesnes problemas apsunkina tai, kad nesuteikėme sau laiko joms suvokti: jos perkeliamos į kitus santykius, kuriems nesame psichologiškai pasirengę. Su nauju partneriu staiga pasijuntame dar nelaimingesni nei buvome anksčiau.
NOSTALGIJA PRAEIČIAI
Laikas ir atstumas leidžia mums naujai pažvelgti į prarastą partnerį. Pradedame jo ar jos pasiilgti. Susipažįstame su kitais žmonėmis ir staiga suvokiame, kiek daug nuostabių savybių neįvertinome savo sutuoktinyje, ir apgailestaujame, kad visa tai, kas gera, laikėme savaime suprantamu dalyku.
APGAILESTAVIMAS DĖL SKYRYBŲ YRA PERĖJIMO Į NAUJĄ GYVENIMO ETAPĄ DALIS
Skyrybų priežastis paprastai būna aštrus emocinis konfliktas, tačiau po kurio laiko bet kokio afekto galia išsenka: žmogus linkęs pamiršti nuoskaudas. Kai kuriuos iš jų jis išauga, vyksta praeities permąstymo procesas. Kitos nuoskaudos išstumiamos – suveikia psichinės gynybos priemonės. Dar kitus pakeičia naujesnės problemos, į kurias nukreipiamas dėmesys.
Žmonės, kurie nerimauja dėl skyrybų, susiduria su tuo, kad priėmus radikalų sprendimą gyvenimas netampa laimingesnis. Dažnai paaiškėja, kad kančios priežastis yra nepasitenkinimas savimi, kuris tik projektuojamas į nepasitenkinimą partneriu ir santuoka.
Po išsiskyrimo bandome rasti paguodą prisiminimuose, nors mūsų išsigelbėjimas yra noras imtis gilių asmeninių pokyčių.
Pirmasis impulsyvus noras ištrinti partnerį iš praeities taip pat reiškia neigimą tos savo dalies, kuri buvo susijusi su nepavykusiais santykiais. Stengiamės pamiršti skaudžią, bet svarbią gyvenimo patirtį.
Vėliau atsiradęs apgailestavimas, kad teko išsiskirti, tampa signalu: jei norime judėti į priekį, svarbu kartu su partneriu ir santuoka priimti atmestą savo asmenybės ir patirties dalį. Tai atsisveikinimo su praeitimi etapas, kuris būtinas, kad įprasmintume tai, kas įvyko. Jį galime išgyventi net ir praėjus daugeliui metų po išsiskyrimo.
Žinoma, geriau, kad tai įvyktų anksčiau, tačiau kiekvienas iš mūsų turi savo vidinį judėjimo ritmą. Svarbu, kad galiausiai prie jo priartėtume. Jei žmonės neprisipažįsta, kad gailisi, tai gali pasąmoningai sugadinti naujus santykius arba net virsti paslėptu nepasitenkinimu partneriu. O šis nepasitenkinimas rizikuoja bet kada peraugti į atviras naujo destruktyvaus konflikto formas.
