Kodėl taip sunku susitaikyti su augintinių praradimu?

Naminių gyvūnėlių amžius yra daug mažesnis nei žmogaus, todėl mūsų visuomenėje, dažniausiai, nėra įprasta nuoširdžiai užjausti mylimo katino ar šuns netekusio asmens, tačiau psichologas Guy Winchas yra tikras, kad turėtume būti jautresni ir supratingesni šios skaudžios netekties atžvilgiu.

Netekus mylimo augintinio mus aplanko gilus netekties skausmas. Deja, daugelis nėra pasirengę pripažinti, kokia tai didelė netektis ir kaip stipriai ji veikia emocinę bei fizinę būseną. Neseniai „New England Journal of Medicine“ rašė apie moterį, kuriai, mirus jos šuniui, buvo diagnozuotas ūminis širdies priepuolis.  Vis tik, vargu ar ši žinia pakeitė bendrą visuomenės požiūrį į šią netektį.

Nedaugelis žmonių išdrįsta paprašyti laisvos dienos darbe, kad apraudotų savo mylimą augintinį. Mes bijome pasirodyti pernelyg sentimentalūs ar emociškai nepastovūs. Deja, tikrai nedaugelis darbdavių sutiktų patenkinti tokį prašymą.

Tai, kad visuomenė nepakankamai rimtai vertina augintinių mirtį, kenkia mūsų gebėjimui visapusiškai atsigauti po netekties. Mes ne tik nesulaukiame emocinės paramos, bet ir gėdijamės savo kančios gilumo ir nuo artimųjų slepiame savo širdgėlą. Kartais iki galo nesuvokdami, kas su mumis vyksta, klausiame savęs, kodėl taip neadekvačiai reaguojame į praradimą.

Keli paaiškinimai, kodėl mes taip liūdime praradus savo augintinį:

Prarasti augintinį gali būti taip pat skaudu, kaip ir šeimos narį

Daugelis šeimininkų savo gyvūnus laiko šeimos nariais. Žmonėms, kurie gyvena vieni, nėra nė vieno artimesnio ir brangesnio padaro šiame pasaulyje. Jie gali porą kartų per metus pamatyti savo tėvus, brolius ir seseris, tačiau šuo, katė, paukštis ir kiti gyvi padarai yra kasdienio gyvenimo dalis, todėl jo mirtis yra išgyvenama itin skausmingai.

Augintiniai yra mūsų terapeutai

Jie sugeba sukelti gydomąjį poveikį, net jei nebuvo mokomi to daryti. Jų buvimas suteikia malonią draugiją, palengvina vienatvę, sumažina depresijos ir nerimo lygį. Prarasdami juos, mes prarandame svarbų ir gyvybiškai būtiną palaikymo ir komforto šaltinį.

Rūpinimasis gyvūnu suteikia gyvenimui prasmę

Kai turime kuo rūpintis, jaučiamės svarbūs, reikalingi, reikšmingi, pakyla mūsų savivertė, atsiranda gyvenimo prasmės suvokimas. Kai gyvūnas mus palieka – prarandame ir visus šiuos jausmus.

Gyvūno priežiūra užpildo mūsų dienas

Rūpinimasis gyvūnu yra užduočių ir pareigų kompleksas, užpildantis mūsų dienas. Mes išlaikome fizinį aktyvumą vedžiodami šunį, anksti keliamės, kad pamaitintume katę, laukiame savaitgalio, kai galėsime jodinėti ir kt. Jų netektis keičia gyvenimo eigą, prie kurios derinome savo planus ir veiksmus. Jaučiame ne tik emocinį skausmą, bet ir egzistencinę tuštumą.

Mes prarandame dalį savo tapatybės

Neretai šunų savininkai yra žinomi pagal jų augintinių vardus. Kad ir kur jie eitų, juos pasitinka kaip Aros „mamą“ arba Rekso „tėtį“. Naminiai gyvūnai dažnai turi daugiau sekėjų socialiniuose tinkluose. Jie tampa neatsiejama mūsų savęs identifikavimo dalimi, o juos praradus, mes prarandame vieną iš dalių. Be jų mes tampame tarsi beveidžiai ir nematomi. Gyvūno mirtis ne tik emociškai palaužia, bet ir sukelia gilų sielvartą.

Išeiti iš mobilios versijos