Dauguma žmonių pavydą laiko destruktyviu jausmu. Pavydus žmogus yra smerkiamas ir gėdinamas. Tačiau juk mes visi esame pavydūs… Pakalbėkime apie tai, kas yra pavydas, kaip su juo elgtis ir kaip panaudoti jo energiją geriems tikslams.
PAVYDAS
Pavydas yra vienas nemaloniausių mūsų jausmų. Pajutę pavydą, nustojame jaustis gerai. Tarsi įvyko kažkas, kas praneša: esame “blogesni už kitus”. Jei su kuo nors pasikalbėsite apie pavydą, pastebėsite, kad dažniausiai “mes esame tie, kuriems pavydi”, ir labai retai “mes esame tie, kurie pavydi”. Kai kurie žmonės įtikinamai tvirtina, kad niekada nepatiria šio jausmo. Tikėtina, kad jų pavydas slypi labai giliai ir gali būti lyg “uždelsto veikimo bomba”.
Patirti pavydą yra normalu. Jis kyla dėl to, kad gyvename visuomenėje ir vienaip ar kitaip lyginame save su kitais. Dėl pavydo jausmo pasiekiame sėkmės, pageriname gyvenimo kokybę, tobuliname technologijas. Žinoma, pavydas gali sukelti destrukciją ar sugadinti santykius, tačiau paradoksas tas, kad destruktyvus pavydas rizikuoja tapti griaunančiu, kai jo nepastebime ir nepriimame.
Ar pastebime savo pavydą, kai išsakome šykščias pastabas apie kitą žmogų? Dažniausiai mums atrodo, kad mūsų jausmus ar veiksmus diktuoja kažkas kitas.
Pavydo neįmanoma įveikti vieną kartą ir visiems laikams, jis lydi mus visą laiką, tačiau galima išmokti su juo susigyventi ir panaudoti jo energiją geriems tikslams.
KAIP SUSIGYVENAME SU PAVYDU?
Svarbu suvokti, kad pavydas ne visada remiasi tikrove, dažnai jį patiriame įsivaizduodami, kaip gera turėti tai, ką turi kitas. Mes puoselėjame iliuziją, kad tai turėdami tapsime laimingesni.
Savivertė sumažėja, kai susiduriame su tuo, ko neturime, ir tuo, ko kitas turi su kaupu. Kai kurie psichologai pavydą taip pat aiškina kaip apsaugą nuo apmaudo, kurį jaučiame, kai pastebime kažką neturimo, bet geidžiamo.
Stokos jausmas sukelia nepasitenkinimą savimi ir pyktį dėl savo nepakankamumo. Tada šis pyktis nukreipiamas į pavydo objektą: kritikuojame arba nuvertiname tą asmenį, siekdami sustiprinti savo savigarbą kito sąskaita. Kuo mažiau sąmoningas ir priimtinas pavydas, tuo stipresnis noras kritikuoti, ieškoti trūkumų ar skaudinti asmenį, kuriam pavydime.
Galime neigti savo pavydą, bet vis tiek jausti įtampą šalia tų, kuriems pavydime. Bet koks jų poelgis gali mus erzinti, o jų noras mums padėti gali būti suvokiamas net kaip žeminantis.
Pavydo dūrį galime pastebėti, kai staiga pajuntame, kad mūsų nuotaika buvo sugadinta. Nesuvokiame, kas nutiko, bet jaučiamės įskaudinti.
Paprastai manoma, kad yra “baltasis” ir “juodasis” pavydas. “Baltasis” pavydas yra lengvai pripažįstamas. O “juodasis” pavydas yra gėdingas, destruktyvus. Iš tikrųjų pavydas neturi spalvos. Spalva atsiranda tada, kai susitinkame su šiuo jausmu ir pasirenkame, kaip panaudoti jo energiją.
Pavydas rizikuoja tapti “juodas”, jei, užuot jį tyrinėję, eikvojame energiją jam „užtušuoti“, paslėpdami jį giliai savyje. Paviršiuje lieka tik nepasitenkinimas ir susierzinimas. Padedama uždelsto veikimo bomba: psichiniai ištekliai eikvojami nemaloniam jausmui išlaikyti pasąmonėje. Ir nelieka energijos savo norams ir ambicijoms patenkinti.
Mūsų energija nukreipiama neteisingai, kai pavydime nesąmoningai, nesusidūrę su pavydu akis į akį. Ieškome būdų, kaip patenkinti savo poreikius, nesuvokdami, kas iš tikrųjų vyksta mūsų sieloje. Ilgainiui tokius žmones ima graužti jų pačių nesėkmės ir nepatenkinti poreikiai, jie kenčia nuo hipertenzijos, virškinimo problemų ir nusilpusios imuninės sistemos.
Be to, jie gali tapti piktybiškais pavyduoliais, kenkiančiais kitiems. Jiems atrodo, kad sugadindami ir sunaikindami ką nors kito, jie gali patenkinti savo sužeistą ego.
PRIPAŽINKITE PAVYDĄ KAIP INVESTICIJĄ Į SAVE
Pavydas yra glaudžiai susijęs su visumos išgyvenimu ir atsiranda bandant šią visumą atkurti. Asmuo, kuriam pavydime, turi tai, ko mums trūksta. Jei pripažįstame pavydą savyje, turime galimybę jį visapusiškai pamatyti, priimti save ir įsisąmoninti savo kelią.
Savęs priėmimas iš esmės yra savęs pažinimas. Pavydas mums primena, kad turime talentų ir gebėjimų, kurių ugdymas padėtų mums atrasti tikrąjį save. Palaipsniui nagrinėdami šio jausmo blyksnius savyje, galime suprasti, ką būtent mums reikia ugdyti. Tie, kuriems pavydime, taip pat gali padėti mums pamatyti, kad kai kurie mūsų troškimai neatitinka tikrųjų mūsų gebėjimų arba kad mūsų įsivaizdavimas apie sėkmę ir laimę pagrįstas iškreiptu tikrovės suvokimu.
Šie svarbūs atradimai nėra neskausmingi. Tačiau verta prisiminti, kad savęs pažinimas yra geriausia investicija į save. Taip, susidūrimas su pavydu atneša nemalonių žinių apie save, tačiau kelias į harmoniją ir laimę – pripažinti tikrąją padėtį. Ilgainiui būtent tai padeda iš tiesų sustiprinti savigarbą ir savo tapatybę.
