Jos tarsi robotai atlieka savo motinišką pareigą: aprengti, nurengti, pamaitinti… Tačiau, kai kalbama apie jausmus, staiga atsiveria neaprėpiama bedugnė… Kokia tokio mamų elgesio priežastis?
Abejinga mama: kodėl ir kaip?
Tokių istorijų pasitaiko visur. Psichologai dažnai dirba su žmonėmis, kurie negali atsigauti po buvusio ar tebesitęsiančio tėvų (šiuo atveju – mamos) abejingumo. Tie, kurie nesikreipia į specialistus, neretai savo skausmą patiki interneto forumams. Rašydami kaip suaugusieji, jie atrodo kaip išsigandę vaikai:
“Ji nuolat ant manęs rėkia dėl bet kokios priežasties. Sako, kad visą gyvenimą ją pykdžiau, kad ji niekada manęs nemylėjo.”
“Mano motinai visiškai neįdomu, kaip gyvenu ir ką veikiu. Sakė, kad ji mane augino, kol man sukako 18 metų, o paskui tai jau mano paties reikalas. Jausmas, kad esu jai tik įvykdyta pareiga.”
“Mano mama nuvertina visus mano pasiekimus ir visus mano veiksmus paverčia neigiamais. Kartais atrodo, kad jai teikia malonumą versti mane jaustis blogai.”
Deja, tai nėra tik vaizduotės žaismas. Būna atvejų, kai moteris iš tiesų būna abejinga savo vaikui. Tačiau prieš kaltindami ją, turite suprasti tokio elgesio priežastis.
“Pavyzdžiui, mama labai sunkiai gimdė arba vaikas buvo itin neramus”, – sako psichologė, psichologijos mokslų kandidatė Jill Pallin.
Pasitaiko, kad kūdikis verkia visą dieną. Jei moteriai nėra kam padėti, jei ji viena, be artimųjų pagalbos, ištisą parą rūpinasi kūdikiu, galiausiai ji gali pradėti pykti. Tai nebūtinai bus pyktis ant kūdikio, bet daugiau nėra ant ko pykti. Todėl ji nejaučia jokių kitų jausmų savo kūdikiui. Ji supranta, kad tai neteisinga, stengiasi sulaikyti savo pyktį, agresiją ir dėl to tampa dar piktesnė.
“Ir net tada, kai vaikas bus vyresnis, tai bus jos dirgiklis, kuris ją nuves į sunkius laikus”, – perspėja psichologė.
Yra ir kitų nemeilės priežasčių: moteris gali būti susilaukusi vaiko nuo nemylimo vyro arba po išprievartavimo. Galbūt ji ir vaikas yra visiškai skirtingų temperamentų, galbūt ji visai nenorėjo gimdyti ir tai padarė tik spaudžiama artimųjų.
Tačiau yra ir kita galimybė: motina myli savo vaiką, bet itin iškreipta meile. Aišku, kad dėl to nėra lengviau, kad tai taip pat toksiška, bet jei tokia motina bus apkaltinta, kad nemyli savo vaiko, ji labai nustebs. “Ji iš tikrųjų yra prisirišusi prie vaiko, bet negali parodyti savo jausmų taip, kad jis juos suprastų”, – sako psichologė.
Dažniausiai ši istorija būna susijusi su pačios motinos vaikyste. Jei ji užaugo panašioje atmosferoje, kur švelnumas ir jausmingumas nebuvo priimtini, ji gali būti itin šalta.
BANDYTI PAKEISTI SAVO MAMĄ AR SAVE?
Deja (arba laimei), galite pakeisti tik save. Mamos požiūrį galima tik priimti, o tada reikia dirbti su savimi. “Pirmiausia turite leisti sau pykti, – sako psichologė. – Pabandykite parašyti laišką, kuriame papasakotumėte apie savo nuoskaudas. Jo siųsti nereikia.”
Tikėtina, kad be pykčio bus dar viena emocija – didelio neteisingumo jausmas. Ir būtent šiuos jausmus turėtumėte stengtis išgyventi, nejausdami gėdos, kaltės ar bandydami pateisinti savo motiną. “Priešingu atveju jausitės blogai, todėl kils vidinis asmenybės konfliktas”, – perspėja psichologė.
Po šio gyvenimo etapo ateis susitaikymas: taip, mama yra tokia, kitos nebus. Šiame etape prie emocijų prisidės apgailestavimas, susierzinimas, bejėgiškumas. Tačiau jūs patys nebesijausite blogai.
