Nebūtina pašnekovą prijungti prie melo detektoriaus ar stebėti jo gestų ir veido išraiškų. Pasirodo, paprasčiausia užtenka klausytis, ką jis sako.
Atpažinti meluojantį žmogų tikrai labai sunku. Žinoma, galite stebėti, ar jo akys juda, ar jis nedaro pauzių kalbėdamas, ar nesukinėja nykščių – tai laikoma tipiškais melagio bruožais. Tačiau viskas labai individualu – juk kiekvienas žmogus skirtingas, tad ir jo išraiškos priemonės nėra vienodos. “Dauguma žmonių per trumpą laiką negali tinkamai įvertinti visų “užuominų”, o juo labiau iš jų padaryti tikslių išvadų – meluoja žmogus ar ne”, – sako olandų psichologas Bruno Verschuer.
Dr. B. Verschuer kartu su kolegomis tyrė melo apskaičiavimo metodo veiksmingumą. Autoritetingame žurnale “Nature Human Behavior” paskelbtame straipsnyje mokslininkai teigia: norint suprasti, ar žmogus meluoja, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pasakojamos istorijos detalių kiekį.
Tokią išvadą psichologai padarė atlikę eksperimentą. Jo dalyviai – beveik 1,5 tūkst. žmonių – turėjo išstudijuoti keletą rašytinių ir vaizdo pasakojimų apie tai, kaip studentai praleido savo dieną. O tada atspėti, kuris iš jaunuolių melavo, o kuris ne. Vienintelis dalykas, kurio jie paprašė tų, kurie spėliojo, buvo sutelkti dėmesį į pasakojimų detalumo lygį.
Tie, kurie iš tikrųjų daugiausia dėmesio skyrė detalumui: vietos, veiksmo, daiktų, įvykių ir laiko nupasakojimui, iki 80 % tikslumu atskyrė tiesą nuo melo.
“Kai pasiūlėme sutelkti dėmesį tik į studentų pasakojimų detales, žmonės beveik visada sugebėdavo atskirti melą nuo tiesos”, – sakė olandų psichologai. – “Kai žmogus meluoja, jis yra labiau linkęs papildyti savo melą smulkiomis detalėmis tam, kad padidintų jo teisingumo lygį klausančiojo atžvilgiu.“
Paprasčiau tariant, pernelyg daug smulkių detalių pasakojime turėtų kelti nerimą – asmuo išduoda per daug detalių tam, kad jo pasakojimas atrodytų patikimesnis. Tačiau įprastame gyvenime (nemeluodamas) jis vargu ar taip kalbės, nes – priešingai nei melagiui – jam nereikia rūpintis, kad juo patikėtų.
Nebūtina pašnekovą prijungti prie melo detektoriaus ar stebėti jo gestų ir veido išraiškų. Pasirodo, paprasčiausia užtenka klausytis, ką jis sako.
Kaip atpažinti melagį?
Atpažinti meluojantį žmogų tikrai labai sunku. Žinoma, galite stebėti, ar jo akys juda, ar jis nedaro pauzių kalbėdamas, ar nesukinėja nykščių – tai laikoma tipiškais melagio bruožais. Tačiau viskas labai individualu – juk kiekvienas žmogus skirtingas, tad ir jo išraiškos priemonės nėra vienodos. “Dauguma žmonių per trumpą laiką negali tinkamai įvertinti visų “užuominų”, o juo labiau iš jų padaryti tikslių išvadų – meluoja žmogus ar ne”, – sako olandų psichologas Bruno Verschuer.
Dr. B. Verschuer kartu su kolegomis tyrė melo apskaičiavimo metodo veiksmingumą. Autoritetingame žurnale “Nature Human Behavior” paskelbtame straipsnyje mokslininkai teigia: norint suprasti, ar žmogus meluoja, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į pasakojamos istorijos detalių kiekį.
Tokią išvadą psichologai padarė atlikę eksperimentą. Jo dalyviai – beveik 1,5 tūkst. žmonių – turėjo išstudijuoti keletą rašytinių ir vaizdo pasakojimų apie tai, kaip studentai praleido savo dieną. O tada atspėti, kuris iš jaunuolių melavo, o kuris ne. Vienintelis dalykas, kurio jie paprašė tų, kurie spėliojo, buvo sutelkti dėmesį į pasakojimų detalumo lygį.
Tie, kurie iš tikrųjų daugiausia dėmesio skyrė detalumui: vietos, veiksmo, daiktų, įvykių ir laiko nupasakojimui, iki 80 % tikslumu atskyrė tiesą nuo melo.
“Kai pasiūlėme sutelkti dėmesį tik į studentų pasakojimų detales, žmonės beveik visada sugebėdavo atskirti melą nuo tiesos”, – sakė olandų psichologai. – “Kai žmogus meluoja, jis yra labiau linkęs papildyti savo melą smulkiomis detalėmis tam, kad padidintų jo teisingumo lygį klausančiojo atžvilgiu.“
Paprasčiau tariant, pernelyg daug smulkių detalių pasakojime turėtų kelti nerimą – asmuo išduoda per daug detalių tam, kad jo pasakojimas atrodytų patikimesnis. Tačiau įprastame gyvenime (nemeluodamas) jis vargu ar taip kalbės, nes – priešingai nei melagiui – jam nereikia rūpintis, kad juo patikėtų.
