“Man puikiai sekasi ir puikiai seksis”, “kaip gerai man pavyko šis darbas”… Nelabai noriai sakome sau šiuos žodžius, nes paprastai esame linkę save labiau peikti nei girti. Taip pat nuolat reikalauti geresnių rezultatų. Kas mums trukdo tikėti savimi ir didžiuotis savo sėkme?
„Kai vaikystėje užduodavau klausimus, dažnai iš tėvų išgirsdavau: “Tai juk akivaizdu!” arba “Būdama tokio amžiaus, jau turėtum tai žinoti”, – prisimena 37 metų Veronika. – „Vis dar bijau ko nors paklausti, kad nepasirodyčiau kvaila. Man gėda, kad galiu ko nors nežinoti.“
Tiesa ta, kad Veronika turi du aukštojo mokslo diplomus, o dabar siekia trečiojo, daug skaito ir nuolat ko nors mokosi. Kas trukdo Veronikai nustoti įrodinėti sau, kad ji kažko verta? Atsakymas – žema savivertė. Šiame straipsnyje išsiaiškinsime, kaip įgyjame žemą savivertę ir kodėl ją „nešiojamės“ visą gyvenimą.
Turinys
KAIP IŠSIVYSTO ŽEMA SAVIVERTĖ?
Savigarba – tai mūsų požiūris į tai, kaip save vertiname: kokie esame, ką galime ir sugebame. “Savigarba formuojasi vaikystėje, kai, padedami suaugusiųjų, mokomės suprasti save, suvokti, kas esame, – aiškina psichologė, į sprendimus orientuotos trumpalaikės terapijos specialistė Anna Rey. – Taip mintyse susiformuoja mūsų pačių įvaizdis.“
Juk tėvai, dažniausiai, myli savo vaikus, tad kodėl mes dažnai nesugebame tinkamai vertinti savęs? “Vaikystėje suaugusieji tampa mūsų vadovais pasaulyje, o teisingo ir neteisingo sąvoką mes, pirmiausia, gauname iš jų: ar taip – gerai, ar kitaip – blogai? – tęsia psichologė. – Pats vertinimo veiksnys yra žiaurus pokštas”.
Tai yra pagrindinis mūsų savęs, savo veiksmų, išvaizdos priėmimo priešas… Mums trūksta ne teigiamų vertinimų, o pritarimo sau ir savo veiksmams: būtų lengviau priimti sprendimus, lengviau ką nors išbandyti, eksperimentuoti. Kai jaučiame, kad esame priimti, nebijome, kad kažkas nepavyks.
AR JŪSŲ SAVIVERTĖ ATITINKA TIKROVĘ?
Psichologė Anna Rey išvardija aštuonis požymius, pagal kuriuos galima nustatyti savivertės lygį.
Mes nevertiname savęs ir mums laikas pagalvoti apie savo mąstymo keitimo planą, jei:
- Leidžiame kitiems patiems spręsti, ką mums daryti, neklausome savo norų. Iš esmės atsakomybę už savo sprendimus perkeliame kitiems.
- Visą laiką stengiamės įtikti. Mes nesakome “ne” ir dažnai darome ne tai, ko norime, o tai, ko nori mūsų partneris ar pašnekovas.
- Mums labai rūpi kitų žmonių nuomonė. Mums perdėtai rūpi, ką apie mus galvoja vyras, kaimynas, draugas.
- Lyginame save su kitais ne savo naudai ir kritikuojame save: „Inga turi lieknas kojas, o aš – karviškas”, nepastebėdami, kad, pavyzdžiui, turime gražius plaukus.
- Nuolat ką nors savyje keičiame, stengiamės tapti panašūs į ką nors kitą arba bandome save paversti idealu.
- Mums sunku save apibūdinti konkrečiai. Dažnai sunku pasakyti, kaip atrodome, įvardyti tam tikras savybes.
- Išgirdę komplimentą, mes jį užginčijame, sutrinkame ir iš visų jėgų bandome įrodyti, kad nesame verti pagyrimo.
MES AUGAME, BET MŪSŲ SAVIGARBA – NE
Mes augame, tampame suaugusiais ir… Į save nuolat žvelgiame kitų žmonių akimis. “Taip veikia introjekcijos mechanizmas: tai, ką apie save sužinome iš artimųjų ar mums svarbių suaugusiųjų vaikystėje, atrodo tiesa, ir mes šia tiesa neabejojame”, – aiškina geštalto terapeutė Jenn Voll. – Taip atsiranda ribojantys įsitikinimai, kurie dar vadinami “vidine kritika”.
Augame ir nesąmoningai vis dar siejame savo veiksmus su tuo, kaip į juos reaguotų suaugusieji. Jų nebėra šalia, bet mūsų galvoje yra balsas, kuris nuolat mums tai primena.
„Visi sako, kad esu fotogeniška, bet manau, kad draugai tiesiog nenori manęs nuliūdinti”, – sako 42 metų Ugnė. – „Mano močiutė visada priekaištaudavo, kad gadinu kadrą, ne taip šypsausi, stoviu ne toje vietoje. Žiūriu į savo nuotraukas vaikystėje ir iš tiesų – atrodau nenatūraliai, kaip koks klounas!“ Močiutės balsas vis dar neleidžia patraukliai ir fotogeniškai Ugnei mėgautis pozavimu fotografui.
“Mane visada lygino su pusbroliu“, – sako 43 metų Vitalijus. – „Mantas, pažiūrėk, kiek daug jis skaito, – sakydavo mama, – visą vaikystę stengiausi įrodyti, kad nesu už jį blogesnis, kad ir aš daug ką galiu. Tačiau į mano pasiekimus nebuvo atsižvelgta. Mano tėvai visada norėjo kažko daugiau.“
Vidinis kritikas maitinasi būtent šiais prisiminimais. Jis auga kartu su mumis. Tai kyla dar vaikystėje, kai suaugusieji mus gėdina, žemina, lygina, kaltina, kritikuoja. Vėliau jis sustiprina savo pozicijas paauglystėje.
KAIP NUGALĖTI VIDINĮ KRITIKĄ?
Mes neturime nuolankiai paklusti savo vidiniam kritikui ir tikėti jo nuvertinančiomis nuostatomis. Geštalto terapeutė Jenn Voll aprašo būdą, kaip jas įveikti:
Skirkite sau laiką ir erdvę, kurioje niekas jūsų netrukdys. Paimkite popieriaus lapą ir rašiklį.
Pagalvokite apie tai, ką norėtumėte daryti, bet nedarote arba neleidžiate sau to daryti. Pavyzdžiui, norite parašyti knygą, bet nesiimate jos rašyti, nes bijote, kad ji nepavyks: “Negaliu parašyti teksto, niekas jos nepirks, nepasakysiu nieko naujo, viskas jau parašyta…”. Užsirašykite: “Noriu parašyti knygą, bet neparašysiu, nes vis tiek nieko neišeis”.
Įsiklausykite į nuvertinančią žinutę, sklindančią jūsų galvoje. Pavyzdžiui, “Jei negali to padaryti, nedaryk” arba “tau nepavyks”. Užsirašykite tai.
Prisiminkite, kas jums tai pasakė, kieno tai buvo balsas. Tai buvo žmogus, kuris jums kažką reiškia, kurio nuomonė svarbi. Užsirašykite, kas tai – mama, tėtis, brolis, mokytojas, treneris…
Kai sužinosite, kieno balsas kalba jūsų viduje, atkreipkite dėmesį į tai, kas su jumis vyksta. Ką jaučiate? Ką norite atsakyti?
Susiekite nuvertinantį įsitikinimą su realybe: kaip viskas vyksta iš tikrųjų? Kas jums sekasi, kokie jūsų pasiekimai? Užsirašykite tai.
Pakeiskite pranešimo turinį, atsižvelgdami į realybę. Tarsi būtumėte tas balsas galvoje, tik su pagarba ir rūpesčiu sau. Pavyzdžiui: “Monika (jūsų vardas), pabandyk, galbūt pavyks kas nors įdomaus.” Užsirašykite tai.
Pagalvokite, kaip jaučiatės, kai taip kreipiatės į save? Kas pasikeitė?
Dabar išsakykite savo norą: “Bijau, kad gali nepavykti, bet noriu pabandyti parašyti knygą.“ Užsirašykite jį. Pabūkite šioje naujoje būsenoje/mintyje, kad ją įtvirtintumėte.
IŠTAISYTI PRAEITIES KLAIDAS
Jei mūsų nepasitenkinimo savimi priežastis yra tai, kaip vyresnieji su mumis elgėsi vaikystėje, gal galime tai ištaisyti dabar? Ar padėtų, jei mes, suaugusieji, parodytume savo tėvams, ką pasiekėme, ir pareikalautume pripažinimo?
34 metų Ignui tai nepavyko: “Per užsiėmimus su terapeutu prisiminiau, kad vaikystėje tėvas mane visada vadindavo kvailiu, – pasakoja jis, – net bijojau į jį kreiptis, jei reikėdavo pagalbos ruošiant namų darbus. Maniau, kad bus lengviau, jei viską jam papasakosiu. Bet buvo priešingai: iš jo išgirdau, kad vis dar esu kvailys. Ir tai buvo skaudžiau, nei tikėjausi.“
Beprasmiška reikšti pretenzijas tiems, kurie, mūsų manymu, kalti dėl mūsų nesaugumo. “Mes negalime jų pakeisti, – pabrėžia Jenn Voll. – Tačiau mes galime pakeisti savo požiūrį į ribojančius įsitikinimus. Mes užaugome ir, jei norime, galime išmokti – nustoti save nuvertinti, padidinti savo troškimų ir poreikių svarbą, tapti savo pačių atrama, suaugusiuoju, kurio nuomonė mums svarbi.“
Savikritika, savęs nuvertinimas yra vienas iš polių. Priešingasis – girti save, neįsigilinus į faktus. Mūsų iššūkis – nepulti iš vieno kraštutinumo į kitą, bet išlaikyti pusiausvyrą ir ryšį su tikrove.
KAIP PAGERINTI POŽIŪRĮ Į SAVE?
Psichologės Anna Rey ir Jenn Voll siūlo penkis žingsnius:
Išmokite pastebėti, kada save išduodate – neleidžiate sau elgtis taip, kaip norite. Paprastai tai vyksta antrame plane, mes į tai nekreipiame dėmesio. Etiketės pernelyg tvirtai įsitvirtina mūsų galvose ir mūsų vidinis kritikas įsijungia automatiškai. Tačiau pokyčiai gali įvykti tik tada, kai pripažįstame, kas iš tikrųjų esame.
Pavyzdžiui, grįžtate namo iš darbo ir norite pailsėti, bet, užuot atsipalaidavę, užsiimate savęs peikimu: “Kaip galiu atsigulti, jei dar nepatikrinau vaikų namų darbų, o ir pietūs dar neparuošti!” Arba norite dėvėti trumpą sijoną, bet galvoje kyla prieštaravimų: “Pagalvok, kaip atrodysi su juo, beje, nuo žiemos priaugai porą kilogramų.“
Jei norite didžiuotis savimi, darykite tai, kas verčia jus didžiuotis. Nenuvertinkite savo pasiekimų, net jei jie jums atrodo nereikšmingi. Vietoj “perskaičiau tik penkis puslapius” sakykite sau: “Galėjau praleisti laiką socialinėje žiniasklaidoje, bet vietoj to perskaičiau ištisus penkis puslapius.“ Net ir nedidelės pergalės gali būti puikus postūmis.
Sutelkite dėmesį ne į tikslą, o į kelią, kuriuo einate jo link. Mes patys nuvertiname tai, ką turime dabar. O “dabar” daro įtaką tam, kokie būsime vėliau, ką galime ir ko negalime daryti.
Apsupkite save draugais ir pažįstamais, kurie gali jus palaikyti, kuriems galite papasakoti apie bet kokio masto pasiekimus.
Reguliariai priminkite sau apie savo stipriąsias puses. Užsirašykite tai, kas jums sekasi, ir to laikykitės.
