Atsakingiems tėvams, kurie aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, sunku susitaikyti su tuščių namų tyla. Vienišiems tėvams ir motinoms – dar sunkiau. Tačiau „tuščio lizdo“ sindromas ne visada yra neigiama patirtis. Tyrimai patvirtina, kad po atsiskyrimo tėvai dažnai patiria emocinį palengvėjimą, naujumo ir laisvės jausmą.
Turinys
KAS YRA „TUŠČIO LIZDO“ SINDROMAS?
Gimus vaikams, daugelis žmonių tiesiog susilieja su tėvų vaidmeniu ir nebeatskiria jo nuo savęs. 18 metų, o kartais ir ilgiau, jie nuo ryto iki vakaro yra panirę į tėvystę. Nenuostabu, kad po vaikų išvykimo iš namų jie jaučiasi tušti, vieniši ir sutrikę.
Tai iš tiesų sunkus metas, ir natūralu, kad pasiilgstate savo vaikų. Tačiau šis sindromas taip pat gali sukelti kaltės, bevertiškumo ir aplaidumo jausmus, kurie gali prišaukti depresiją. Jei nėra su kuo pasidalyti jausmais, emocinė įtampa tampa nepakeliama.
Manoma, kad klasikinis „tuščio lizdo“ sindromas dažniausiai pasireiškia nedirbantiems tėvams, neretu atveju – motinoms. Būtinybė likti namuose su vaiku labai susiaurina interesų ratą. Tačiau kai vaikui nebereikia globos, asmeninė laisvė tampa našta.
Jei šalia nėra mylimo žmogaus, tuščių namų tyla gali atrodyti nepakeliama.
VIENIŠŲ TĖVŲ RIZIKOS VEIKSNIAI
Iki šiol nėra įrodymų, kad vieniši (atskirai gyvenantys, našliai ar kt.) tėvai nuo šio sindromo kenčia dažniau nei kartu gyvenantys tėvai. Tačiau žinoma, kad tai ne liga, o būdingų simptomų rinkinys. Psichologai nustatė pagrindines šios būklės priežastis.
Jei sutuoktiniai gyvena kartu, vienas iš jų gali sau leisti porą valandų pailsėti ar ilgiau pamiegoti, kai kitas rūpinasi vaiku. Vieniši tėvai pasikliauja tik savimi. Tai reiškia mažiau poilsio, miego ir laiko kitoms veikloms. Kai kurie atsisako karjeros, pomėgių, romantinių santykių ir naujų pažinčių, kad galėtų daugiau dėmesio skirti savo vaikams.
Kai vaikų nebėra, vieniši tėvai turi daugiau laiko. Atrodo, kad pagaliau galite daryti viską, ką norite, bet neturite jėgų ar valios. Daugelis pradeda gailėtis dėl praleistų galimybių, kurias turėjo paaukoti dėl savo vaikų. Pavyzdžiui, jie sielvartauja dėl nepavykusio romano arba apgailestauja, kad jau per vėlu keisti darbą ar imtis naujo hobio.
MITAI IR TIKROVĖ
Netiesa, kad atsiskirti nuo vaikų visada yra skausminga. Juk tėvystė yra varginantis darbas, reikalaujantis daug energijos. Nors išvykus vaikams tėvams neretai pasireiškia tuščio lizdo sindromas, tarp jų yra daug tokių, kurie iš naujo atranda gyvenimo prasmę.
Paleidę vaikus, jie džiaugiasi galimybe išsimiegoti, atsipalaiduoti, susirasti naujų draugų ir iš esmės vėl tapti savimi. Daugelis jaučiasi laimingi ir didžiuojasi matydami, kad jų vaikas tampa savarankiškas.
Be to, kai vaikai pradeda gyventi atskirai, santykiai dažnai pagerėja ir tampa draugiškesni. Daugelis tėvų pripažįsta, kad abipusis prieraišumas yra daug tikresnis, kai vaikas išvyksta gyventi kitur.
Nors manoma, kad šis sindromas dažniausiai pasireiškia motinoms, tai nėra tiesa. Iš tiesų tyrimai rodo, kad ši būklė dažniau pasitaiko tėvams.
KAIP SUSIDOROTI SU „TUŠČIO LIZDO“ SINDROMU?
Su vaikų išvykimu susiję jausmai negali būti nei teisingi, nei neteisingi. Daugelis tėvų iš tiesų blaškosi tarp džiaugsmo ir liūdesio. Užuot abejoję savo teisingumu, geriau įsiklausykite į savo emocijas, nes tai – natūralus perėjimas į kitą tėvystės lygį.
Tai padės jums prisitaikyti prie pokyčių:
- Pagalvokite, su kuo galite pasikalbėti, arba ieškokite psichologinės paramos grupių. Nelaikykite emocijų savyje. Tokioje pačioje situacijoje atsidūrę tėvai supras jūsų jausmus ir patars, kaip su jais susidoroti.
- Nevarginkite vaiko skundais ir patarimais. Rizikuojate sugadinti santykius, o tai neabejotinai sustiprins „tuščio lizdo“ sindromą.
- Suplanuokite, ką smagaus nuveikti kartu, bet netrukdykite vaikui mėgautis naujai įgyta laisve. Pavyzdžiui, pasiūlykite išvyką per atostogas arba paklauskite, kuo jį galėtumėte pradžiuginti kai vėl susitiksite.
- Raskite, ką veikti. Dabar turite daug daugiau laiko, tad išnaudokite jį kuo geriau. Užsirašykite į įdomius kursus, nueikite į pasimatymą (jei esate vienišas) ar tiesiog pagulėkite ant sofos su gera knyga.
- Pasikalbėkite su terapeutu apie savo emocijas. Jis padės jums nustatyti, kokią vietą jūsų gyvenime užima tėvystė, ir išsiugdyti naują tapatybės jausmą. Terapijos metu išmoksite atpažinti destruktyvias mintis, taikyti savipagalbos metodus, kurie neleis jums pasinerti į depresiją, ir atskirti save nuo tėvo vaidmens. Be to, kompetentingas specialistas padės jums pasirinkti tinkamą bendravimo su savarankiškumo siekiančiu vaiku strategiją ir išlaikyti abipusį pasitikėjimą.
