Nuo cigarečių iki tefloninių keptuvių – istorija rodo, kad kai tik mokslas atskleidžia pavojų, pramonė jį bando nuslėpti. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia PFAS – perfluoroalkilinės medžiagos, dar vadinamos „amžinosiomis cheminėmis medžiagomis“. Jos aptinkamos visur – nuo vandeniui atsparių striukių iki kosmetikos – ir kaupiamos žmonių bei gyvūnų organizmuose. Tačiau blogiausia tai, kad gamintojai apie jų žalą žinojo jau prieš daugiau nei 50 metų, bet pasirinko tylėti.
Nuodingos, bet visur
PFAS pasižymi itin stipriais anglies ir fluoro ryšiais, todėl gamtoje nesuyra dešimtmečius ar net šimtmečius. Šios medžiagos plačiai naudojamos dėl savo atsparumo vandeniui, riebalams ir aukštai temperatūrai – jos aptinkamos nepridegančiose keptuvėse, sportinėje aprangoje, kilimuose, dažų sudėtyje, maisto pakuotėse, klijuose ar net kosmetikoje.
Problema – jos kumuojasi organizme. Europos aplinkos agentūra įspėja, kad PFAS gali būti susijusios su vėžiu, vaisingumo problemomis, nutukimu, skydliaukės ligomis ir kepenų pažeidimais. Nepaisant to, šios medžiagos vis dar naudojamos masiškai.
Gamintojai žinojo ir slėpė
Kaip paaiškėjo, pagrindiniai PFAS gamintojai – „DuPont“ ir „3M“ – turėjo vidinių tyrimų, patvirtinančių medžiagų toksiškumą dar nuo 1960-ųjų. Nepaisant to, jie neinformavo nei visuomenės, nei netgi aplinkos apsaugos agentūros (EPA), nors pagal įstatymus to reikalauta. Kodėl? Dėl pelno.
Vidinė dokumentacija rodo, kad vos 1970 m. „DuPont“ laboratorijoje išrastas junginys C8 buvo įvardytas kaip „labai toksiškas įkvepiant“. Tą patvirtino ir gyvūnų bandymai – šunys po mažos dozės mirė per dvi dienas. Dvi iš aštuonių darbuotojų, dirbusių su šiuo junginiu, pagimdė kūdikius su įgimtomis deformacijomis. Tačiau įmonė darbuotojams pateikė oficialią poziciją: „nėra įrodymų, kad C8 sukelia apsigimimus“.
Vėliau buvo teigiama, kad C8 toksiškumas „toks pat kaip valgomosios druskos“, o neigiamas poveikis sveikatai „nenustatytas esant aptiktiems kiekiams“.
Baudos – tik simbolinės
Skandalas sprogo tik 2004 m., kai EPA paskyrė „DuPont“ rekordinę baudą – 16,45 mln. JAV dolerių. Tačiau tai buvo lašas jūroje, nes vien tik iš PFOA – vieno iš tūkstančių PFAS junginių – bendrovė tais metais gavo milijardinį pelną. Kitaip tariant, net ir didžiausia bauda nesutrikdė pelno siekiančios sistemos.
Ekspertai sutaria: finansinės baudos gamintojams – per mažos, kad pakeistų elgesį. PFAS yra itin pelningos, todėl kol kas tik griežti draudimai gali sustabdyti jų naudojimą.
Ar dar galima sustabdyti žalą?
Dalis šalių jau žengė drąsius žingsnius – Danija ir Prancūzija uždraudė PFAS naudojimą, o ES lygmeniu diskutuojama apie bendrą draudimą visoje Europos Sąjungoje.
Kol kas PFAS liko tarsi nematomas priešas mūsų kasdienybėje. Bet kuo daugiau apie tai sužinome, tuo aiškiau tampa: korporacijų tylėjimas kainavo brangiai – tiek aplinkai, tiek žmonių sveikatai.
Kas toliau?
Jei ši istorija primena senus tabako industrijos triukus, tai ne atsitiktinumas. Ir nors šių dienų įmonės elgiasi šiek tiek atsargiau, sisteminis pavojingų medžiagų slėpimas išlieka aktualus klausimas. Dabar sprendimas – politikų, reguliuotojų ir mūsų pačių rankose.
Skaidrumas, kontrolė ir atsakomybė – vienintelė priešnuodžio formulė „amžinosioms cheminėms medžiagoms“.
