Pirmadienio rytas prasidėjo kaip visada – žadintuvas, kava, skubus pasirengimas darbui. Tačiau telefone suskambėjęs pranešimas viską apvertė aukštyn kojomis. „Gavote pavedimą: +1000,00 EUR. Jūsų sąskaitos likutis: 1147,23 EUR.”
Rūta kelis kartus perskaitė pranešimą. Tai turėjo būti klaida. Iki algos dar dvi savaitės, avansą jau buvo gavusi prieš dešimt dienų. Iš kur tūkstantis eurų?
Prisijungusi prie internetinės bankininkystės, ji pamatė realų pavedimą. Siuntėjas – nežinoma įmonė su keistai skambančiu pavadinimu. Mokėjimo paskirtyje – tik skaičių ir raidžių kombinacija.
„Gal loterija?” – šmėstelėjo viltinga mintis. Bet Rūta niekada nepirko bilietų. „Gal premija iš darbo?” Bet vadovė tikrai būtų pranešusi.
Dilema
Visą dieną Rūta negalėjo susikaupti. Mintys sukosi apie tuos pinigus. Tūkstantis eurų – ne juokai. Už juos galėtų:
- Sumokėti skolą už šaldytuvą
- Nusipirkti naują telefoną vietoj sudaužyto
- Pagaliau nuvažiuoti atostogų
Bet vidinis balsas kartojo: „Tai ne tavo pinigai.”
Vakare Rūta pasidalino su vyru Tomu. Jo reakcija buvo nuspėjama:
„Na ir kas? Banko klaida – jų problema. Juk nevogtus pinigus gavai.”
„Bet tai vis tiek ne mano…”
„Klausyk, kiek kartų bankai mus apiplėšė su palūkanomis ir mokesčiais? Laikyk tai kompensacija.”
Sąžinės balsas
Naktį Rūta nemiegojo. Prisiminė, kaip prieš metus pati kažkam per klaidą pervedė 200 eurų. Kaip jautėsi, kai pinigai dingo į nežinią. Kaip džiaugėsi, kai po savaitės gavėjas juos grąžino.
Ryte priėmė sprendimą. Paskambino į banką.
„Laba diena, vakar į mano sąskaitą buvo pervesta tūkstantis eurų. Manau, kad tai klaida.”
Banko darbuotoja nustebo: „Jūs pati apie tai pranešate? Tai retai nutinka…”
Netikėtas posūkis
Po kelių valandų Rūtai paskambino nežinomas numeris.
„Atsiprašau, ar jūs Rūta Jonaitienė? Aš – Mindaugas Petrauskas, UAB „Įmonės pavadinimas” direktorius. Mūsų buhalterė vakar darė pavedimus ir per klaidą įvedė ne tą sąskaitos numerį. Jūs gavote pinigus, skirtus mūsų tiekėjui.”
Vyro balsas skambėjo pavargusiai, beveik beviltiškai.
„Suprantu, kad turite teisę jų negrąžinti, bet… Mes maža įmonė, tie pinigai buvo už prekes. Jei negrąžinsime tiekėjui, nutrauks tiekimą. Turėsime atleisti du darbuotojus…”
Rūta pertraukė: „Aš jau pranešiau bankui. Pinigai bus grąžinti.”
Tyla. Tada: „Jūs… jūs tikrai juos grąžinsite?”
„Žinoma. Tai juk ne mano pinigai.”
Karma sugrįžta
Po savaitės Rūta gavo laišką. Viduje – padėkos raštas ir 100 eurų dovanų čekis:
„Mieloji Rūta,
Jūsų sąžiningumas išgelbėjo ne tik mūsų verslą, bet ir tikėjimą žmonėmis. Tie du darbuotojai, kuriuos būtume turėję atleisti – vienas augina tris vaikus, kitas rūpinasi sergančia mama.
Priimkite šią kuklią dovaną kaip padėką. Žinome, kad tai nesulyginama su Jūsų poelgiu, bet norime parodyti, kad gėris sugrįžta.
Su pagarba, UAB „Įmonės pavadinimas” kolektyvas”
Epilogas
Po mėnesio Rūta netikėtai gavo darbo pasiūlymą. Pasirodo, Mindaugas Petrauskas pasakojo apie ją verslo partneriams. Vienas jų ieškojo patikimo žmogaus į savo komandą.
Naujame darbe Rūta uždirba 400 eurų daugiau.
Tomas dabar juokauja: „Matai, sakiau, kad tie pinigai bus tavo. Tik ne taip, kaip galvojau.”
Rūta šypsosi. Ji žino – sąžinė kartais yra geriausia investicija.
Ši istorija primena, kad net ir didelių pagundų akivaizdoje verta klausyti vidinio balso. Kartais trumpalaikė nauda nėra verta ramios sąžinės praradimo. O gėris, nors ir ne visada akivaizdžiai, vis dėlto sugrįžta.
