Žinote tą jausmą, kai kruopščiai rūpinatės savo sodu, naudojate geriausias trąšas, o augalai, regis, ignoruoja jūsų pastangas? Lapai gelsta, vaisiai nesubręsta, o derlius palieka daug ko norėti. Galite kaltinti orus, kenkėjus ar trąšų kokybę, bet tikrasis „tylusis sabotažas” greičiausiai slepiasi tiesiai po jūsų kojomis. Tai netinkamas dirvožemio rūgštingumas. Dažnai būtent šis nematomas veiksnys niekais paverčia visą jūsų darbą, paversdamas brangias trąšas pinigų švaistymu.
pH balansas: nematomas jūsų sodo valdytojas
Įsivaizduokite dirvožemį kaip bufetą savo augalams, o pH lygis yra raktas, atveriantis kelią prie maisto. Jei raktas netinka, jūsų augalas, net jei maisto ir gausu, vis tiek liks alkanas. Taip veikia dirvožemio rūgštingumas. pH lygis yra skalė nuo 0 iki 14, kur 7 reiškia neutralumą. Viskas, kas žemiau 7, yra rūgštu, o viskas, kas aukščiau, yra šarmu. Dauguma sodo augalų geriausiai auga šiek tiek rūgščioje arba neutralioje terpėje (nuo 6,0 iki 7,0). Taigi, kas nutinka, kai pusiausvyra sutrikusi?
- Pernelyg rūgščioje dirvoje (pH mažesnis nei 5,5) blokuojamas gyvybiškai svarbių elementų, tokių kaip fosforas, kalis ir magnis, įsisavinimas. Vietoj to augalas gali gauti toksišką aliuminio ir mangano dozę.
- Pernelyg šarminėje dirvoje (pH virš 7,5) geležis, manganas, boras ir cinkas tampa nepasiekiami augalams. Klasikinis pavyzdys yra chlorozė, kai lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios. Tai augalo geležies trūkumo požymis, kurios jis tiesiog negali „paimti” iš dirvožemio.
Kaip žinoti, kas vyksta jūsų sode? Lengviausias būdas – nusipirkti lakmuso popierėlių arba nebrangų elektroninį pH matuoklį iš sodo centro. Tai leis jums veikti ne aklai, o tiksliai suprasti savo dirvožemio poreikius.
Karas dėl išteklių ir kiti paslėpti spąstai
Net jei subalansavote pH, yra ir kitų, mažiau akivaizdžių priežasčių, kodėl tręšimas neduoda rezultatų. Dažnai mes patys, siekdami geriausio, susikuriame problemų. Pagalvokite, ar nedarote šių klaidų?
Elementų konkurencija. Mineralų pasaulyje, kaip ir gyvenime, vyksta konkurencija. Vieno elemento perteklius gali blokuoti kito įsisavinimą. Pavyzdžiui, jei augalus „permaitinate” kaliu (manydami, kad tai naudinga vaisiams), jiems gali pradėti trūkti magnio, kuris yra atsakingas už fotosintezę. Per didelis fosforo kiekis trukdo įsisavinti cinką ir varį. Štai kodėl taip svarbu naudoti subalansuotas kompleksines trąšas, o ne atsitiktinai barstyti atskirus komponentus.
Drėgmė yra maisto pernašos priemonė. Ar žinojote, kad sausa dirva trąšas daro ne tik bevertes, bet ir pavojingas? Augalų šaknų sistema gali absorbuoti maistines medžiagas tik vandeninio tirpalo pavidalu. Jei granules barstysite ant sausos dirvos, jos ne tik neveiks, bet ir gali nudeginti šaknis, sukurdamos didelės druskos koncentracijos kišenes. Visada atminkite auksinę taisyklę: pirmiausia gausiai laistykite, o tada tręškite drėgną dirvą.
Laikas ir metodas yra svarbūs. Trąšų išbarstymas ant smėlingo dirvožemio paviršiaus prieš lietų užtikrina, kad dauguma maistinių medžiagų tiesiog nusiplaus į gilesnius sluoksnius, nepasiekiamus šaknims. Daugelį trąšų reikia negiliai įmaišyti į dirvą arba naudoti lėtai atsipalaiduojančias formas.
Taigi sėkmingas tręšimas – tai ne tik „trąšų išbarstymas”, bet ir sudėtingos sistemos tikslus suderinimas. Supratimas apie savo dirvožemio poreikius, jo rūgštingumą ir tinkamą agrotechniką pavers jus iš paprasto sodininko tikru meistru, gebančiu išgauti maksimalią naudą iš kiekvieno augalo. Įsiklausykite į savo žemę, ir ji tikrai jums padėkos dosniu ir sveiku derliumi.
