Z karta ir tūkstantmečio karta vis dažniau gyvena su jausmu, kad jų finansai blogi, net jei objektyviai situacija nėra tokia dramatiška. Šis reiškinys vadinamas finansine dismorfija. Jo esmė paprasta, bet pavojinga: žmogus vertina savo pinigus ne pagal sąskaitos likutį, pajamas ar išlaidas, o pagal tai, kaip atrodo kitų gyvenimas socialiniuose tinkluose.
Kai pinigų jausmas nebesutampa su realybe
Finansinė dismorfija – tai iškreiptas savo finansinės padėties suvokimas. Žmogus gali turėti stabilias pajamas, neturėti didelių skolų, po truputį taupyti, bet vis tiek jaustis taip, lyg būtų visiškai atsilikęs nuo bendraamžių.
Šis jausmas ypač dažnas tarp jaunų žmonių. Tyrimai rodo, kad 43 proc. Z kartos atstovų ir 41 proc. tūkstantmečio kartos atstovų mano, jog jų finansinė padėtis yra blogesnė, nei rodo realūs skaičiai. Vyresnėse amžiaus grupėse toks atotrūkis tarp jausmo ir faktų pasitaiko rečiau.
Problema ta, kad pinigai šiandien nebėra vien matematinis klausimas. Jie tapo savivertės, sėkmės ir socialinio statuso matu. Jei žmogus kasdien mato kitus keliaujančius, perkančius būstą, investuojančius, kuriantį verslą ar vakarieniaujančius brangiuose restoranuose, jam ima atrodyti, kad jis pats stovi vietoje.
Net jei realybėje tie vaizdai tėra kruopščiai atrinktos akimirkos, smegenys jas priima kaip normą. Tada įprastas gyvenimas – nuoma, darbas, sąskaitos, atsargus taupymas – pradeda atrodyti kaip nesėkmė.
Socialiniai tinklai rodo ne gyvenimą, o jo vitriną
Didžiausias finansinės dismorfijos kuras – nuolatinis lyginimasis. Socialiniuose tinkluose retai matome visą žmogaus finansinį paveikslą. Matome atostogas, naują automobilį, gražų butą, vakarienę restorane, dizainerio rankinę ar investavimo sėkmės istoriją.
Bet nematome paskolų, paramos iš tėvų, kredito kortelių, nuomos dalijimosi su kitais, atsitiktinių pajamų ar paprasčiausio fakto, kad tas pats žmogus kitą mėnesį gali skaičiuoti paskutinius eurus iki atlyginimo.
Socialiniai tinklai veikia kaip vitrina. Ji apšviesta, sutvarkyta ir paruošta žiūrėjimui. Tačiau vartotojas labai lengvai pamiršta, kad tai nėra visas gyvenimas. Jei kasdien matai svetimas viršūnes, savo kasdienybė pradeda atrodyti kaip dugnas.
Būtent čia atsiranda pavojingas jausmas: „Aš nespėju.“ Nespėju nusipirkti būsto. Nespėju uždirbti tiek, kiek kiti. Nespėju investuoti. Nespėju keliauti. Nespėju atrodyti sėkmingas.
Šis jausmas gali būti toks stiprus, kad žmogus pradeda priimti prastesnius finansinius sprendimus. Vieni ima pirkti daiktus, kurių negali sau leisti, kad bent išoriškai atitiktų „normą“. Kiti, priešingai, sustingsta ir nebedaro nieko, nes atrodo, kad vis tiek per vėlu ir viskas beprasmiška.
Problema ne tik „Instagram“: seni finansiniai patarimai nebeveikia taip, kaip anksčiau
Vis dėlto būtų per paprasta viską suversti tik socialiniams tinklams ir influenceriams. Dalis jaunų žmonių nerimo kyla iš labai realaus ekonominio spaudimo.
Daugelis vis dar girdi patarimus, kurie buvo logiški ankstesnėms kartoms: kuo anksčiau įsigyk būstą, venk nuomos, taupyk fiksuotą procentą nuo atlyginimo, greitai tapk visiškai savarankiškas. Tačiau šiandienos sąlygos kitokios.
Būsto kainos daugelyje šalių išaugo greičiau nei atlyginimai. Nuoma brangi, pragyvenimo išlaidos didelės, infliacija suvalgė dalį pajamų, o finansinė nepriklausomybė tapo sunkiau pasiekiama. Tai reiškia, kad jaunas žmogus gali elgtis atsakingai, bet vis tiek nepasiekti tų etapų, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.
Čia ir gimsta pavojingas nesusipratimas. Žmogus mano, kad problema yra jis pats: per mažai stengiasi, per mažai uždirba, per vėlai pradėjo, per blogai planuoja. Tačiau dalis problemos slypi ne jo asmeniniuose sprendimuose, o ekonominėje realybėje, kuri pasikeitė.
Todėl finansinė dismorfija nėra vien „jaunimas per daug žiūri į telefoną“. Tai mišinys iš socialinių tinklų spaudimo, pasenusių lūkesčių ir realių kainų, kurios daugeliui žmonių apsunkina savarankišką gyvenimą.
Riba tarp tikro nerimo ir iškreipto vaizdo tampa pavojingai plona
Svarbu nepradėti aiškinti, kad visi jauni žmonės nerimauja be reikalo. Taip nėra. Dalis jų finansinių baimių turi tvirtą pagrindą.
Kai kyla nuoma, brangsta maistas, energija, transportas, o santaupos kaupiasi lėtai, nerimas yra suprantamas. Kai žmogus turi remtis tėvų parama, nors jau dirba, tai taip pat gali kelti gėdą ar nesaugumo jausmą.
Tačiau finansinė dismorfija prasideda tada, kai reali problema dar labiau padidinama per palyginimus. Jei žmogus objektyviai laikosi neblogai, bet jaučiasi visiškai žlugęs tik todėl, kad socialiniuose tinkluose mato kitų prabangą, jo finansinis vaizdas tampa iškreiptas.
Toks iškreiptas suvokimas gali veikti kasdienius sprendimus. Žmogus gali vengti investuoti, nes mano, kad turi „per mažai“. Gali bijoti keisti darbą, nes jaučiasi nesaugus. Gali pirkti brangius daiktus, kad sumažintų atsilikimo jausmą. Gali atsisakyti normalių gyvenimo džiaugsmų, nes jam atrodo, kad bet kokios išlaidos yra finansinis neatsakingumas.
Kitaip tariant, problema nėra tik nuotaika. Ji gali keisti vartojimą, karjeros pasirinkimus, santykius ir ilgalaikius planus.
Kaip susigrąžinti realų savo finansų vaizdą
Pirmas žingsnis – mažiau vertinti save pagal svetimus vaizdus. Socialiniai tinklai gali įkvėpti, bet jie labai prastai tinka kaip finansinis matuoklis. Ekrane matomas gyvenimo būdas nepasako, kiek žmogus iš tikrųjų uždirba, kiek turi skolų, kas jam padeda ir kokia yra tikroji jo finansinė padėtis.
Antras žingsnis – žiūrėti į savo skaičius. Ne į jausmą, ne į paniką, ne į tai, ką daro kiti, o į konkrečius duomenis: pajamas, būtinas išlaidas, skolas, santaupas, tikslus. Dažnai vien realus biudžeto vaizdas sumažina nerimą, nes paaiškėja, kad situacija nėra tokia chaotiška, kaip atrodė.
Trečias žingsnis – kelti tikslus pagal dabartinę realybę, o ne pagal senus modelius. Galbūt būstas šiuo metu nėra realus tikslas. Galbūt pradžia yra finansinė pagalvė keliems mėnesiams. Galbūt svarbiau grąžinti skolą, o ne investuoti vien todėl, kad taip daro visi internete.
Kai kuriems gali padėti ir pokalbis su specialistu – finansų konsultantu ar finansų terapeutu. Ypač jei pinigai kelia ne tik praktinių klausimų, bet ir nuolatinį nerimą, gėdą ar jausmą, kad niekada nebus gana.
Finansinė dismorfija stiprėja tada, kai žmogus savo gyvenimą matuoja svetimais vaizdais, o ne savo realiais skaičiais. Todėl svarbiausia kryptis gana paprasta: mažiau algoritmų, daugiau faktų. Mažiau influencerių gyvenimo vitrinų, daugiau sąžiningo žvilgsnio į savo pajamas, išlaidas ir tikslus.
