Ridikėliai labai greitai išduoda, ar lysvėje jiems tiko augimo sąlygos. Jei trūko drėgmės, daigai augo susigrūdę arba buvo per šilta, šakniavaisiai užauga smulkūs, kieti, tuščiaviduriai ar nemaloniai aitrūs. Dažniausiai problema ne sėklose ir ne „nepavykusioje“ veislėje – ridikėliai tiesiog patiria stresą tada, kai turi augti greitai ir tolygiai.
Pirmoji priežastis – netolygus laistymas
Ridikėlis neturi daug laiko taisyti klaidų. Tai greitai auganti daržovė, todėl net kelios sausos dienos gali stipriai pakeisti derlių. Kai žemė perdžiūsta, šakniavaisis nustoja normaliai didėti. Vėliau gausiai palaistytas jis gali skilti, tapti šiurkštus, kietas arba viduje formuoti tuštumas.
Būtent dėl drėgmės svyravimų ridikėliai dažnai tampa aitresni. Augalas patiria stresą, augimas sulėtėja, o skonis prastėja. Tuomet atrodo, kad ridikėliai „kartūs“ ar per aštrūs, nors iš tikrųjų jiems tiesiog trūko pastovios drėgmės svarbiausiu metu.
Laistyti ridikėlius reikia ne tada, kai lapai jau guli ant žemės, o anksčiau. Dirva turi būti lengvai drėgna visą augimo laiką – nuo sudygimo iki rovimo. Tai nereiškia, kad lysvė turi būti šlapia kaip pelkė. Per didelė drėgmė taip pat nepadeda, ypač sunkioje dirvoje. Tikslas – pastovumas.
Geriausia tikrinti žemę pirštu. Jei viršus pradžiūvęs, o dienos šiltos ar vėjuotos, laistyti verta nelaukiant, kol augalai parodys stresą. Paviršinis pašlakstymas dažnai mažai naudingas – vanduo turi pasiekti šaknų zoną, nes būtent ten formuojasi šakniavaisis.
Antroji priežastis – per tankiai palikti daigai
Ridikėliai dažnai pasėjami per tankiai. Sėklos smulkios, todėl jų į vagelę pribyra daugiau, nei reikia. Iš pradžių tankus pasėlis atrodo gražiai: lysvė greitai sužaliuoja, daigų daug, todėl atrodo, kad derlius bus gausus. Tačiau po kelių savaičių paaiškėja priešingai – šakniavaisiai neturi vietos storėti.
Kai ridikėliai susigrūdę, jie konkuruoja dėl drėgmės, šviesos ir maisto medžiagų. Vietoje apvalių, sultingų šakniavaisių užauga daug plonų, smulkių arba netaisyklingų ridikėlių. Dalis augalų pradeda stiebtis, nes bando prasimušti į šviesą, o šaknis lieka menka.
Todėl retinimas yra ne papildomas darbas, o būtina sąlyga. Kai daigai turi pirmuosius tikruosius lapelius, silpnesnius ar per arti augančius reikėtų pašalinti. Tarp ridikėlių turi likti pakankamai vietos, kad kiekvienas šakniavaisis galėtų normaliai formuotis.
Šio darbo nereikėtų atidėti. Jei ridikėliai per ilgai auga susispaudę, jie jau būna praradę gerą startą. Net vėliau išretinus, dalis jų gali likti smulkūs arba augti netolygiai. Jaunus išrautus lapelius galima panaudoti salotoms, jei jie sveiki ir nepažeisti.
Trečioji priežastis – per šilta vieta ir pavėluotas derliaus nuėmimas
Ridikėliai geriausiai auga vėsesniu oru. Kai dienos tampa šiltos, o lysvė visą dieną kepinama saulėje, augalas greičiau patiria stresą. Užuot formavęs sultingą šakniavaisį, jis gali pradėti ruoštis žydėjimui. Tada ridikėliai kietėja, tampa aitrūs, smulkūs arba medėja.
Tai ypač dažna vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje. Daržininkas laukia, kol ridikėliai „dar paaugs“, bet jie per tą laiką ne gerėja, o prastėja. Ridikėlis nėra daržovė, kurią verta ilgai laikyti lysvėje. Kai pasiekia tinkamą dydį, jį geriau rauti iškart.
Verta sėti mažesniais kiekiais ir dažniau, o ne vienu kartu didelį plotą. Taip derlius būna tolygesnis, o dalis pasėlio neperauga. Jei oras jau šiltas, ridikėliams galima parinkti vietą, kur jie gauna rytinės saulės, bet nėra kepinami visą popietę.
Svarbu ir nepertręšti. Per daug azoto skatina lapų augimą, bet šakniavaisiai gali likti smulkesni. Ridikėliams geriau tinka puri, iš anksto kompostu pagerinta žemė, o ne stiprus tręšimas prieš pat sėją.
Smulkūs ir neskanūs ridikėliai dažniausiai užauga ne atsitiktinai. Juos sugadina trys dalykai: netolygus laistymas, per tankus pasėlis ir šilumos stresas su per vėlu derliaus nuėmimu. Jei ridikėliai auga drėgnoje, purioje dirvoje, turi vietos storėti ir yra išraunami laiku, jie būna traškūs, sultingi ir švelnesnio skonio.
