Bulvės gali atrodyti gerai augančios: kerai žali, lapai vešlūs, vagas spėjote apkaupti… Tačiau rudenį iškasus paaiškėja, kad gumbai deformuoti, suskilinėję, su įdubimais ar keistomis ataugomis. Dažniausiai taip nutinka ne dėl blogos veislės. Bulvės deformuojasi tada, kai augimo metu patiria stresą: tai lemia staigus vandens perteklius, suspausta dirva ir įvairios kitos priežastys, kurių tikrai galima išvengti.
Drėgmės šuoliai – dažniausia sutrūkinėjusių bulvių priežastis
Bulvės formuojasi po žeme, todėl jų problemos ilgai nematomos. Jei augimo metu ilgai trūksta drėgmės, gumbai nustoja tolygiai didėti. Augalas tarsi pristabdo darbą. Tačiau kai po sausros staiga gausiai palyja arba bulvės stipriai palaistomos, gumbai vėl ima greitai augti. Būtent tada jų vidus plečiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti odelė – atsiranda įtrūkimai.
Todėl sutrūkinėjusios bulvės dažnai būna ne „sugedusios“, o užaugusios netolygiomis sąlygomis. Tai ypač būdinga vasaroms, kai ilgesnes sausras keičia stiprūs lietūs. Pavojingiausias laikas – kai gumbai aktyviai didėja. Jei tuo metu dirva tai perdžiūsta, tai permirksta, derlius gali būti didelis, bet negražus ir prastesnės laikymo kokybės.
Išvengti to padeda pastovi drėgmė. Bulvių nereikia laistyti kasdien po truputį, bet sausros metu verta sudrėkinti dirvą giliau, kad vanduo pasiektų gumbų formavimosi zoną. Paviršinis pašlakstymas mažai naudingas – viršus sudrėksta, o gilesnis sluoksnis lieka sausas. Dar geriau drėgmę palaiko mulčias tarp vagų: šiaudai, apvytinta žolė ar kitos organinės medžiagos padeda žemei neperkaisti ir neperdžiūti taip staigiai.
Sunki, suspausta žemė verčia bulves augti kreivai
Kita dažna deformuotų bulvių priežastis – prasta dirvos struktūra. Bulvėms reikia purios žemės. Gumbai turi turėti kur plėstis, o šaknims reikia oro. Jei dirva sunki, molinga, sukietėjusi, po lietaus susiplūkia, bulvės augdamos susiduria su pasipriešinimu. Tada jos tampa kreivos, nelygios, su įdubimais, ataugomis ar keista forma.
Ypač blogai, kai bulvės pasodinamos į neparuoštą, grumstėtą dirvą. Kieti grumstai, akmenukai, šaknų likučiai ar per sekli vaga trukdo gumbams formuotis taisyklingai. Net jei augalas viršuje atrodo stiprus, po žeme gumbai auga ten, kur randa vietos.
Prieš sodinant bulves, dirvą verta gerai supurenti, išrinkti akmenukus ir kietus grumstus. Jei žemė sunki, ją pagerina brandus kompostas. Svarbu neperkrauti šviežiu mėšlu – jis gali skatinti netolygų augimą, didinti ligų riziką ir pabloginti gumbų kokybę. Bulvėms naudingesnė puri, subalansuota žemė nei „karšta“ trąšų duobė.
Apkaupimas taip pat svarbus. Kai kerai paauga, prie jų pritraukta puri žemė sudaro daugiau vietos gumbams. Jei bulvės auga per sekliai, gumbai gali žaliuoti, būti smulkesni ir labiau pažeidžiami temperatūros svyravimų.
Per daug azoto duoda gražius kerus, bet ne visada gražius gumbus
Bulvėms reikia „maisto”, tačiau pertręšimas gali būti dar viena deformacijų priežastis. Ypač pavojingas azoto perteklius. Jis skatina vešlią lapiją, stiprius stiebus, didelius kerus, bet gumbai gali formuotis netolygiai. Kartais jie būna vandeningesni, prastesnės struktūros, jautresni trūkinėjimui.
Dažna klaida – sodinant į duobes dėti šviežio mėšlo arba stiprių trąšų tiesiai prie gumbo. Jaunos šaknys gauna per koncentruotą maitinimą, o augimas tampa netolygus. Geriau naudoti brandų kompostą, šiek tiek medžio pelenų, jei dirva tam tinkama, ir viską sumaišyti su žeme, kad gumbas negulėtų ant agresyvaus sluoksnio.
Svarbu ir sėjomaina. Jei bulvės kasmet auginamos toje pačioje vietoje, dirvoje kaupiasi ligos, kenkėjai, blogėja struktūra. Pažeisti augalai dažniau formuoja prastesnius gumbus, o derlius būna ne tik mažesnis, bet ir negražesnis.
Taisyklingos bulvės užauga ne tada, kai gauna kuo daugiau trąšų, o tada, kai auga be staigaus streso. Puri dirva, tolygi drėgmė, saikingas tręšimas, geras apkaupimas ir sėjomaina padeda išvengti deformuotų, sutrūkinėjusių gumbų. Jei bulvės po žeme turi vietos, oro ir pastovias sąlygas, derlius būna ne tik gausesnis, bet ir gražesnis, sveikesnis bei geriau laikosi per žiemą.
