Vokietija ilgus metus buvo laikoma viena saugiausių krypčių ieškantiems didesnio atlyginimo, stabilesnio darbo ir aiškesnės ateities. Tačiau ši kryptis pamažu praranda ankstesnį patrauklumą. Didesnis atlyginimas šiandien ne visada atsveria brangų pragyvenimą, biurokratiją ir norą gyventi arčiau namų.
Vien atlyginimo nebepakanka
Dar visai neseniai sprendimas išvykti į Vokietiją daugeliui atrodė logiškas: darbo vietų daug, atlyginimai didesni, socialinė sistema stabili. Tačiau pastaraisiais metais šis argumentas susilpnėjo.
Augančios būsto, paslaugų, draudimo ir kasdienio gyvenimo kainos keičia skaičiavimus. Žmogus gali uždirbti daugiau, bet jei didelę dalį pajamų suvalgo nuoma, transportas, mokesčiai ir kasdienės išlaidos, skirtumas nebeatrodo toks įspūdingas.
Prie to prisideda ir nuovargis nuo biurokratijos, kalbos barjero, atstumo nuo artimųjų, sudėtingesnio įsitvirtinimo. Todėl vis daugiau žmonių nebeklausia vien „kiek uždirbsiu?“. Klausimas tampa kitoks: kiek man iš tikrųjų liks ir kokia bus mano gyvenimo kokybė?
Grįžimą lemia ne nostalgija, o skaičiai
Grįžimas namo dažnai klaidingai aiškinamas tik ilgesiu ar šeimos trauka. Iš tikrųjų sprendimą vis dažniau lemia labai praktiški dalykai: geresnės darbo galimybės, augantys atlyginimai, mažesnis atstumas iki artimųjų ir aiškesnis kasdienybės jausmas.
Kai vietoje atsiranda daugiau darbo pasiūlymų, gerėja paslaugos, auga miestai, o darbo rinka tampa lankstesnė, emigracijos pranašumas mažėja. Tada net didesnis atlyginimas užsienyje nebeatrodo toks stiprus argumentas.
Žmonės vis dažniau renkasi ne ten, kur atlyginimas didžiausias popieriuje, o ten, kur gyvenimas atrodo labiau valdomas. Tai ir yra esminis pokytis.
Vokietijai tai gali tapti rimta problema
Vokietijos ekonomika ilgą laiką rėmėsi atvykstančiais darbuotojais. Jie dirbo statybose, logistikoje, gamyboje, paslaugų sektoriuje, slaugoje ir kitose srityse, kur darbuotojų trūkumas jau dabar juntamas.
Jei dalis gerai įsitvirtinusių darbuotojų pradeda išvykti, o naujų atvyksta mažiau, darbo rinkai tai tampa rimtu signalu. Ypač svarbu tai, kad išvykimą svarsto ne tik tie, kuriems nepavyko įsitvirtinti. Dažnai tai žmonės, kurie turi kvalifikaciją, patirties, moka kalbą ir gali rinktis.
Tai rodo, kad vien integracija negarantuoja, jog žmogus liks visam laikui. Jei gyvenimo sąlygos pasikeičia, jei kitoje vietoje atsiranda geresnis balansas tarp pajamų, išlaidų ir asmeninio gyvenimo, sprendimas išvykti tampa visiškai racionalus.
Emigracijos kryptys keičiasi
Didžiausias pokytis yra ne tai, kad žmonės grįžta. Grįžtančių visada buvo. Svarbiausia tai, kad Vokietija nebėra tokia savaime suprantama kryptis kaip anksčiau.
Anksčiau ji atrodė kaip beveik garantuotas žingsnis į geresnį gyvenimą. Dabar šis sprendimas vis dažniau skaičiuojamas atsargiau. Žmonės lygina ne tik atlyginimus, bet ir nuomą, mokesčius, darbo sąlygas, sveikatos sistemą, šeimos gyvenimą, vaikų ateitį ir savo kasdienę savijautą.
Vokietija vis dar išlieka stipri ir svarbi darbo rinka, bet jos magnetas silpnėja. O tai reiškia, kad senasis emigracijos modelis, kai išvykimas automatiškai reiškė geresnę ateitį, pamažu baigiasi.
