Braškės yra labai apgaulingi augalai. Kartais pažiūri į lysvę – lapai dideli, sodriai žali, kerai vešlūs, atrodo, kad derlius bus įspūdingas. Tačiau kai ateina laikas skinti uogas, paaiškėja visai kas kita: žiedų buvo mažai, uogos smulkios, vandeningos, greičiau pūva, o dalis kerų tiesiog „išėjo į lapus“. Per daugelį metų įsitikinau, kad viena dažniausių braškių augintojų klaidų yra azoto perteklius. Jis iš pradžių sukuria gražios lysvės įspūdį, bet derliui gali pakenkti labai rimtai.
Azotas augina lapus, bet ne visada uogas
Azotas braškėms reikalingas, ypač pavasarį, kai jos bunda po žiemos ir pradeda auginti naujus lapus. Tačiau problema prasideda tada, kai jo duodama per daug. Braškė tada ima sparčiai auginti lapiją, leidžia daug minkštų, sultingų lapų, atrodo stipri, bet žiedų ir uogų mezgimui energijos lieka mažiau.
Aš visada sakau: braškių krūmas neturi atrodyti kaip daržovių lapų plantacija. Jeigu lapai labai dideli, tamsiai žali, kerai tankūs, o žiedynų mažai, tai gali būti ženklas, kad azoto buvo per daug. Tokia braškė gyvena ne derliui, o žalumai.
Pertręštos braškės dažniau serga
Azoto perteklius padaro audinius minkštesnius, vandeningesnius. Tokius augalus labiau mėgsta ligos ir kenkėjai. Tanki lapija blogiau vėdinasi, ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus ar laistymo, todėl pilkasis puvinys, dėmėtligės ir kitos problemos plinta greičiau.
Ypač pavojinga, kai braškės pertręšiamos prieš pat žydėjimą arba uogų mezgimo metu. Tuo metu augalui reikia pusiausvyros, o ne stipraus „stumtelėjimo“ į lapus. Jei lysvė tanki, lapai uždengia žiedus ir uogas, šie ilgiau būna drėgni, o puvinys gali sugadinti net gražiai užmegztą derlių.
Uogos gali būti didelės, bet prastesnio skonio
Dar viena problema – skonis. Kai braškės gauna per daug azoto ir kartu daug vandens, uogos kartais užauga iš pažiūros gražios, bet būna vandeningos, mažiau saldžios, prastesnio aromato. O juk braškę auginame ne vien dėl dydžio. Tikra gera braškė turi būti kvapni, saldi ir tvirta.
Iš savo patirties pastebiu, kad saikingai tręšiamos braškės dažnai duoda kokybiškesnes uogas negu tos, kurios „perlepintos“. Derlius gali būti ne vien lapų gausa, o gražiai subalansuotas: pakankamai žiedų, tvirti vaiskočiai, sveikos uogos ir geras skonis.
Kada azotas braškėms reikalingas, o kada jo reikia vengti
Azoto visiškai atsisakyti nereikia. Po žiemos, kai braškės pradeda augti, nedidelis jo kiekis padeda kerams atsigauti. Taip pat po derliaus, kai augalas augina naujus lapus ir ruošiasi kitam sezonui, galima naudoti saikingą tręšimą. Tačiau svarbiausia – nepersistengti.
Aš vengiu stiprių azotinių trąšų tada, kai braškės ruošiasi žydėti, žydi arba mezga uogas. Šiuo laikotarpiu augalui svarbesnis kalis, fosforas, mikroelementai ir stabilus drėgmės režimas. Jei tuo metu braškes gausiai maitinsime azotu, rizikuojame turėti gražią žalią lysvę, bet silpnesnį derlių.
Kaip suprasti, kad azoto jau per daug
Pagrindiniai ženklai – labai vešlūs, tamsiai žali lapai, mažai žiedų, tankūs kerai, silpnesnis uogų mezgimas ir dažnesnis puvinys. Kartais braškės atrodo „per gražios“, bet būtent tai ir turėtų priversti sunerimti. Sveikas keras turi būti stiprus, bet ne peraugęs.
Jei matau, kad braškės per daug suvešėjo, pirmiausia nebeduodu azotinių trąšų. Sutvarkau lysvę, pašalinu senus ar perteklinius lapus, pagerinu vėdinimą, laistau saikingai ir stengiuosi, kad uogos negulėtų ant šlapios žemės. Mulčias čia labai padeda – jis saugo uogas nuo purvo ir sumažina puvinio riziką.
Tiesa paprasta: braškėms reikia ne daug trąšų, o teisingos pusiausvyros
Azotas braškėms yra naudingas tik tada, kai jo duodama laiku ir saikingai. Perteklius skatina lapus, silpnina derėjimą, didina ligų riziką ir gali pabloginti uogų skonį. Todėl aš braškes tręšiu atsargiai, ypač prieš žydėjimą ir derėjimo metu.
Geriausia braškių lysvė nėra ta, kuri atrodo kaip tankus žalias kilimas. Geriausia ta, kurioje kerai sveiki, gerai vėdinasi, gausiai žydi ir užaugina tvirtas, kvapnias uogas. O tam reikia ne azoto pertekliaus, bet protingos priežiūros, saiko ir gebėjimo laiku sustoti.
