Apokalipsė daugybei žmonių vis dar skamba kaip kažkas iš filmų, religinių tekstų ar perdėtų antraščių. Tačiau mokslininkai, tyrinėjantys vadinamąsias egzistencines rizikas, apie tai kalba visai kitaip. Jiems tai nėra mistika ar simboliai. Tai labai konkretus klausimas: ar žmonija gali pati sukurti sąlygas, kuriomis vieną dieną tiesiog išnyks?
Skaičius, kuris šiame kontekste ypač bado akis, yra 12 331. Tiek branduolinių kovinių galvučių šiandien turi pasaulis. Ir vien šito pakanka, kad net ramiausias žmogus bent trumpam sustotų. Nes kalba čia eina ne apie vienos šalies tragediją ar regioninį konfliktą. Kalba eina apie scenarijus, kurie galėtų pakeisti visą civilizacijos istoriją.
Pasaulio pabaiga ir žmonijos išnykimas nėra tas pats
Mokslininkai pabrėžia vieną labai svarbų skirtumą. Kai žmonės kalba apie „pasaulio pabaigą“, dažnai įsivaizduoja visišką visko žlugimą. Tačiau egzistencinė rizika reiškia ką kita: planeta gali ir toliau egzistuoti, gyvybė kažkur tęstis, Visata likti tokia pati, bet žmonių joje nebebus.
Tai ir yra baisiausia šios temos dalis. Ne liepsnojanti Žemė iš fantastinių filmų, o mintis, kad vieną dieną žmonija gali tiesiog nebeturėti rytojaus, o pasaulis, paradoksaliai, vis tiek suksis toliau.
Branduolinis karas vis dar išlieka viena realiausių grėsmių
Jei reikėtų išskirti vieną riziką, kuri daugeliui mokslininkų vis dar atrodo viena pavojingiausių, tai būtų branduolinis karas. 12 331 kovinė galvutė nėra tik sausas statistinis skaičius. Tai priminimas, kad žmonija jau seniai turi pakankamai priemonių pati save stumtelėti į katastrofą.
Baisiausia tai, kad net nebūtinas totalus pasaulinis karas, kad pasekmės būtų siaubingos. Vis daugiau tyrimų rodo, kad net ribotas regioninis branduolinis konfliktas galėtų sukelti pasaulinius padarinius. Į atmosferą pakilę dūmai užstotų saulės šviesą, kristų temperatūra, žlugtų derlius. Ir tada mirtis ateitų ne tik nuo sprogimų, bet ir nuo bado.
Šiandien vis dažniau kalbama apie vadinamąją branduolinę žiemą. Tai scenarijus, kuriame po didelio branduolinio konflikto pasaulio klimatas taip stipriai pasikeistų, kad daugybė regionų taptų beveik nebetinkami normaliam žemės ūkiui. Kitaip tariant, net išgyvenus pirmąjį smūgį, žmonija galėtų patekti į ilgą, žiaurų išsekimo laikotarpį.
Pavojų kuria ne tik bombos, bet ir laboratorijos
Kita grėsmė, apie kurią kalbama vis rimčiau, yra biologiniai ginklai. Natūralios pandemijos žmoniją lydėjo visą istoriją, tačiau žmonės iki šiol išliko. Vis dėlto dirbtinai sukurti patogenai kelia kitokio masto pavojų. Jie gali būti kuriami ne atsitiktinai, o specialiai taip, kad plistų greičiau, būtų pavojingesni ir sunkiau sustabdomi.
Būtent čia mokslininkai mato didelę riziką. Jei kada nors tokios technologijos patektų į neatsakingas ar tyčia žalingas rankas, pasekmės galėtų būti daug sunkiau prognozuojamos nei bet kurios iki šiol žinotos epidemijos. Ir tai jau nebe hipotetinė siaubo istorija, o rimtas perspėjimas apie tai, kiek daug galios žmonija sukaupė pati prieš save.
Dirbtinis intelektas vis dažniau minimas tarp didžiausių ateities grėsmių
Dar prieš dešimtmetį daugeliui būtų atrodę keista girdėti, kad tarp žmonijos išnykimo rizikų rimtai minimas dirbtinis intelektas. Šiandien tai jau nebėra tik fantastų mėgstama tema. Vis daugiau ekspertų svarsto scenarijus, kuriuose pernelyg galingas, menkai kontroliuojamas ar nuo žmonių tikslų atsiskyręs dirbtinis intelektas galėtų tapti grėsme.
Baisiausia tai, kad čia pavojus nebūtinai slypi „piktame robote“. Kur kas realesnė baimė susijusi su tuo, kad superprotinga sistema galėtų siekti jai pačiai svarbių tikslų, o žmones matyti tiesiog kaip kliūtį. Ir tuomet pavojingiausia būtų net ne tai, kad tokia sistema mus pultų atvirai, o tai, kad jos veikimo būdų mes gal net nesugebėtume suprasti ar numatyti.
Ši grėsmė daug kam vis dar atrodo tolima, bet mokslininkų pasaulyje ji jau seniai nėra atmetama ranka. Priešingai, kai kurie ją laiko viena rimčiausių ilgalaikių rizikų.
Klimato kaita greičiausiai mūsų neišnaikins tiesiogiai, bet gali sustiprinti visa kita
Kalbant apie klimato kaitą, ekspertai dažniausiai nėra linkę sakyti, kad ji pati viena greičiausiai sunaikins visą žmoniją. Tačiau beveik visi sutaria dėl vieno: ji gali pavojingai sustiprinti kitas rizikas.
Jei pasaulyje daugės maisto trūkumo, vandens stygiaus, masinės migracijos ir gyvenimui nebetinkamų regionų, natūraliai didės įtampa tarp valstybių. O ten, kur daugėja chaoso, kyla ir didesnė konfliktų, karo, nestabilumo, o kartu ir kraštutinių sprendimų tikimybė.
Todėl klimato kaita šioje grandinėje dažnai matoma ne kaip vienintelis sunaikinimo mechanizmas, o kaip pavojingas katalizatorius, galintis paspartinti daug tamsesnius scenarijus.
Baisiausia ne tai, kad grėsmių daug. Baisiausia, kad daugelį jų sukūrėme patys
Šiame pasakojime labiausiai sukrečia ne asteroidai ar kosminės nelaimės. Paradoksalu, bet šiandien didžiausias pavojus žmonijai vis dažniau siejamas ne su gamta, o su pačia žmonija. Branduoliniai arsenalai, biologiniai ginklai, nekontroliuojamas dirbtinio intelekto vystymas, klimato kaitos kurstymas – visa tai yra mūsų pačių rankomis sukurti rizikos šaltiniai.
Ir būtent todėl šie skaičiai taip baugina. 12 331 nėra tik statistika. Tai 12 331 priminimas, kad technologinė pažanga be atsakomybės gali tapti ne civilizacijos triumfu, o jos silpniausia vieta.
Žinoma, tai nereiškia, kad žmonijos pabaiga jau rytoj. Tačiau tai reiškia visai ką kita: gyvename laikais, kai klausimas apie išlikimą nebėra vien filosofinis. Jis tampa vis labiau praktinis. Ir kuo ilgiau į tai žiūrėsime kaip į perdėtą gąsdinimą, tuo mažiau laiko liks tada, kai reikės priimti tikrus sprendimus.
