Įsivaizduokite žiemos naktį: burną kutena šaltas oras, virš galvos tviska žvaigždės, o tyla skamba taip giliai, lyg pati Visata sulaikiusi kvapą. Ir kažkur ten, už 140 milijonų šviesmečių, sukasi tai, ką žmonija pirmą kartą sugebėjo pastebėti – 5,5 milijono šviesmečių ilgio, vos 117 tūkstančių šviesmečių pločio kosminis siūlas, lyg sidabrinė, švytinti apyrankė, kurios karoliukai yra galaktikos.
Kiekviena jų sukasi apie savo ašį, o visas siūlas – lėtai ir didingai – sukasi kartu. Ne mitas, ne sci-fi, o tikras kosminis atradimas, pakeisiantis tai, kaip suprantame Visatą.
Kas iš tikrųjų yra kosminis siūlas? Ne tik tiltas, o gyvas greitkelis
Kosminiai siūlai – tai struktūros, jungiančios galaktikų sankaupas ir tuštumas. Ilgą laiką manyta, kad jie tiesiog „guli“ erdvėje, tarsi masyvios virvės, per kurias teka dujos ir tamsioji materija.
Tačiau naujai atrastas siūlas paneigė senas teorijas. Jis ne stovi vietoje – jis sukasi. Ir ne atsitiktinai, o organizuotai, kaip milžiniškas kosminis mechanizmas.
Viduje – 14 galaktikų, visos besisukančios ta pačia kryptimi kaip ir pats siūlas. Tuo tarpu abiejose siūlo pusėse esančios galaktikos sukasi priešinga kryptimi. Tai primena milžinišką, lėtai besisukantį varžtą, įmontuotą pačioje Visatos struktūroje.
Greitis – 110 km/s. Žmogui tai lėta, bet kosminiu mastu – žaibas.
Dar daugiau – šis siūlas priklauso dar didesnei struktūrai, kuri driekiasi 50 milijonų šviesmečių ir turi daugiau nei 280 galaktikų.
Tai tarsi atrasti dar gyvą fosiliją – atveriančią langą į jaunąją Visatą.
Kaip tai pavyko pastebėti? Trijų teleskopų simfonija
Didžiausia sėkmė slypi tame, kad trys skirtingi instrumentai užfiksavo tą patį reiškinį iš skirtingų pusių.
- 64 antenų radijo teleskopas Pietų Afrikoje aptiko neutralaus vandenilio – šaltų, ankstyvųjų kosminių dujų – srautą.
- Kitas instrumentas išmatavo galaktikų atstumus ir raudonuosius poslinkius, fiksuodamas jų judėjimą.
- Trečiasis pateikė detalius galaktikų žemėlapius, leidžiančius nustatyti jų tikslias vietas siūle.
Kai duomenys buvo sujungti, pasirodė neįtikėtinas paveikslas: visi 14 galaktikų yra toje pačioje dujų juostoje, tokiame pat atstume, ir jų judėjimas sinchroniškas.
Tokio tikslumo sutapimas praktiškai statistiškai neįmanomas atsitiktinai. Tai reiškia, kad siūlas – gyvas, organizuotas kosminis darinys.
Kodėl šis atradimas pakeis astronomiją?
Šis siūlas – lyg kelionė laiku, į epochą, kai Visatai buvo vos apie milijardas metų.
Jame gausu neutralaus vandenilio – pirminės medžiagos, iš kurios gimsta žvaigždės ir galaktikos. Tai jauna, šalta struktūra, dar nepaliesta milijardų metų trukusių susidūrimų.
Iki šiol buvo manoma:
- kad galaktikų sukimasis atsiranda daugiausia per susijungimus,
- kad kampinis momentas (sukimosi energija) perduodamas chaotiškai.
Dabar tampa aišku:
milžiniški kosminiai siūlai gali būti pagrindiniai Visatos sukimąsi formuojantys „varikliai“.
Tai gali paaiškinti:
- kodėl galaktikos sukasi panašiai,
- kodėl spiralinės galaktikos taip plačiai paplitusios,
- kodėl žvaigždės gimsta siūlų viduje,
- kaip tamsioji materija organizuoja Visatą.
Šis atradimas taip pat padės patikslinti:
- gravitacinio lęšio modelius,
- kosminio mikrobangų fono interpretaciją,
- didelio masto struktūrų žemėlapius.
Tai – nauja Visatos anatomijos dalis.
Ką tai reiškia mums, mažiems žmonėms didžiuliame kosmose?
Visata nėra statiška. Ji – nepaprastai lėtas, bet nenutrūkstamas šokis. Šokis, kurio dalis esame ir mes.
Mūsų Paukščių Takas taip pat galėjo gimti iš panašaus besisukančio siūlo. Mūsų žvaigždė, mūsų planeta, mes patys – esame to seno judėjimo atspindžiai.
Kai kitą kartą pažvelgsite į žvaigždes, prisiminkite:
kažkur ten sukasi 5,5 milijono šviesmečių ilgio sidabrinė karuselė, vis dar dainuojanti seniausią dainą Visatoje.
Ir mes – maža, bet tikra jos natos dalis.
