Tyrimai rodo, kad Z kartos atstovams tėvų parama dažnai reikalinga ilgiau, nei buvo įprasta ankstesnėms kartoms. Nors tokia pagalba gali padėti jauniems žmonėms atsistoti ant kojų ir ilgainiui tapti savarankiškesniems, ji taip pat gali sukelti įtampą šeimoje, ypač jei nėra aišku, kiek ilgai ši parama tęsis ir kokiomis sąlygomis ji teikiama.
Kaip rašo „Antena3“, 2026 metais „Wells Fargo“ atliktas pinigų tyrimas parodė, kad maždaug du trečdaliai, arba 64 proc., tėvų, auginančių Z kartos vaikus nuo 18 iki 28 metų, teigė, jog jų vaikai vis dar yra nuo jų finansiškai priklausomi. Tai gali reikšti ne tik tiesioginius pinigus, bet ir būstą, apmokamas sąskaitas ar kitokią materialinę pagalbą.
Daugiau nei pusė apklaustų tėvų, tiksliau 56 proc., nurodė, kad ši pagalba turi tiesioginį poveikį jų pačių finansinei padėčiai. Tyrime dalyvavo 3773 suaugusieji Jungtinėse Valstijose.
Parama iki vėlesnio amžiaus tampa vis labiau įprasta
Sertifikuotas finansų planuotojas Douglasas Bonepartas, turto valdymo įmonės „Bone Fide Wealth“ prezidentas ir įkūrėjas, aiškina, kad šiandien parama iki 20-ies vidurio ar net ilgiau nebėra laikoma kažkuo neįprastu. Jo teigimu, ypač dažnai ji pateisinama tais atvejais, kai padeda jauniems žmonėms baigti studijas, susitvarkyti su būsto išlaidomis ar išvengti didesnių finansinių problemų gyvenimo pradžioje.
Tačiau, pasak jo, čia labai svarbi viena riba. Tėvų pagalba turėtų būti laikoma planu tam tikram etapui, o ne ilgalaikiu gyvenimo modeliu. Kitaip tariant, tai turėtų būti priemonė pereiti į savarankiškumą, o ne nuolatinė būsena.
Harvardo universiteto sociologijos tyrėja Elena van Stee, tirianti tėvų ir vaikų santykius, pabrėžia, kad tokia parama gali būti labai įvairi. Kartais tėvai su vaikais dalijasi būsto išlaidas, kartais leidžia gyventi namuose su sąlyga, kad vaikas dirbs ar prisidės prie bendrų kaštų. Būna ir atvejų, kai tėvai vaikui parduoda automobilį už simbolinę kainą ar ima nedidelį nuomos mokestį, kad parama atrodytų labiau struktūruota ir aiškesnė abiem pusėms.
Viskas turi būti aišku nuo pat pradžių
Ekspertai sutaria, kad svarbiausia tokiose situacijose yra aiškumas. Jei jaunas žmogus gauna finansinę pagalbą iš tėvų, abi pusės turėtų labai aiškiai žinoti, kokio pobūdžio tai parama. Ar tai dovana? Ar tai paskola? Ar laikinas susitarimas? O gal pagalba su tam tikromis sąlygomis?
Douglasas Bonepartas pabrėžia, kad jei pinigai suteikiami kaip paskola, į tai reikėtų žiūrėti taip pat rimtai, kaip ir į bet kokį kitą finansinį susitarimą. Reikia tiksliai žinoti bendrą sumą, grąžinimo terminus, galimas palūkanas ir mokėjimo tvarką. Jei tai dovana, taip pat svarbu suprasti, kiek laiko tokia parama tęsis ir kada situacija bus peržiūrėta iš naujo.
Jo teigimu, jeigu parama yra nuolatinė ir reikšminga, tokį susitarimą verta aptarti bent kartą per mėnesį. Jei situacija stabilesnė, gali pakakti peržiūros kas tris mėnesius. Nors tokie pokalbiai šeimoje gali būti nepatogūs, būtent neaiškumas ir nutylėjimai dažniausiai tampa nuoskaudų priežastimi.
„Next Gen Personal Finance“ įkūrėjas ir vadovas Timas Ranzetta taip pat atkreipia dėmesį, kad finansiniai susitarimai turėtų būti kuo aiškesni ir skaidresni. Jo nuomone, viena svarbiausių sąlygų norint išvengti konfliktų ateityje – viską aptarti atvirai, o sudėtingesniais atvejais net ir užrašyti.
Wrighto valstijos universiteto profesorius Cory Seemilleris mano, kad ypač didesni susitarimai tikrai turėtų būti įforminami raštu. Pavyzdžiui, jei tėvai sutinka mokėti vaiko studijų paskolą ar leidžia gyventi namuose už sutartą mokestį, tai turėtų būti aiškiai užfiksuota. Tokie susitarimai apsaugo abi puses ir sumažina riziką, kad vėliau kiekvienas situaciją prisimins savaip.
Svarbu matyti ne tik pagalbą, bet ir kelią į savarankiškumą
Ekspertų teigimu, finansinę paramą gaunantys jauni žmonės taip pat turi prisiimti atsakomybę. Jie turėtų būti atviri ne tik dėl to, kad jiems reikia pagalbos, bet ir dėl to, ką jie daro, kad vieną dieną jos nebereikėtų.
Pasak Timo Ranzettos, jauni žmonės turėtų gebėti parodyti tėvams savo biudžetą, taupymo tikslus ir aiškų planą, kaip jie ketina tapti savarankiški. Kitaip tariant, parama neturėtų virsti miglotu, atviru ir nesibaigiančiu procesu. Ji turėtų turėti aiškią kryptį ir matomą rezultatą.
Douglasas Bonepartas priduria, kad tėvai ir vaikai turėtų reguliariai kalbėtis apie pažangą: aptarti pajamas, darbo paieškos rezultatus, skolų mažėjimą ar kitus žingsnius į finansinį savarankiškumą. Tikslas yra ne vien paremti, bet ir matyti, kad ši parama naudojama sąmoningai, atsakingai ir veda į didesnę nepriklausomybę.
Tyrėja Elena van Stee pastebi dar vieną svarbų dalyką: daugelis jaunų žmonių iš tiesų jaučiasi nepatogiai gaudami tėvų pinigus. Tokia pagalba gali kelti gėdą, jausmą, kad atsiliekama nuo „normalaus“ suaugusio žmogaus kelio, arba diskomfortą dėl to, kad ne visi turi tokią privilegiją.
Jos teigimu, tėvų pagalbos priėmimas kai kam atrodo tarsi prieštaraujantis įsitikinimui, jog kiekvienas turėtų visko pasiekti vien savo jėgomis. Tačiau paradoksas tas, kad dažnai būtent tokia laikina parama ir leidžia vėliau tapti savarankiškam.
Kaip pabrėžia van Stee, ankstyvesnė arba laikina pagalba neretai tampa pagrindu tam, kad žmogus vėliau galėtų pats išlaikyti save. Kitaip tariant, parama šiandien nebūtinai reiškia priklausomybę rytoj. Labai dažnai ji tampa tiltu į savarankišką gyvenimą.
Šaltinis: https://www.antena3.ro/externe/mapamond/multi-adulti-din-generatia-z-inca-primesc-bani-de-la-parinti-a-devenit-mai-acceptat-mai-ales-cand-ii-ajuta-sa-termine-studiile-784152.html
