Internete tokios istorijos plinta žaibiškai. Vairuotojas sustoja pakelėje, pamato suvargusį gyvūną, paima jį į automobilį, nuveža pas veterinarą, o vėliau paaiškėja, kad tai ne šuniukas, o laukinis žvėris. Tokios istorijos žmonėms labai patinka, nes jos leidžia tikėti gražia mintimi: esą laukinis gyvūnas pajuto gerą žmogų ir pats atėjo prašyti pagalbos.
Skamba jautriai, bet realybė dažniausiai daug paprastesnė ir daug mažiau romantiška. Laukiniai gyvūnai paprastai neieško žmogaus kaip gelbėtojo. Jei jie atsiduria labai arti žmonių, dažniausiai tai reiškia ne pasitikėjimą, o bėdą. Gyvūnas gali būti sužeistas, apsvaigęs nuo smūgio, išsekęs, alkanas, ligotas arba tiesiog per silpnas pabėgti. Kitaip tariant, jis nėra atėjęs prašyti pagalbos. Jis tiesiog nebepajėgia elgtis taip, kaip elgtųsi sveikas laukinis gyvūnas.
Laukinis gyvūnas žmogaus nebijo mažiau – jis tiesiog gali nebeturėti jėgų
Čia ir slypi svarbiausias dalykas, kurį verta suprasti. Sveikas laukinis gyvūnas žmogaus vengia. Jam žmogus nėra draugas, gydytojas ar išsigelbėjimas. Jam žmogus – grėsmė. Todėl mintis, kad serganti lapė, kojotas, vilkas ar kitas plėšrūnas specialiai ateina pas žmogų pagalbos, dažniausiai yra labiau mūsų noras matyti gražią istoriją nei tikrovė.
Jei gyvūnas nepabėga, leidžiasi paimamas ar elgiasi neįprastai ramiai, tai ne visada reiškia pasitikėjimą. Labai dažnai tai reiškia šoką, traumą, skausmą arba sunkų išsekimą. Toks gyvūnas gali atrodyti „liūdnas“, „ramus“ ar net „dėkingas“, bet iš tikrųjų jis gali būti tiesiog ant ribos. Ir būtent todėl tokios situacijos žmonėms atrodo klaidinančios.
Dar svarbiau tai, kad net ir nusilpęs laukinis gyvūnas lieka laukinis. Jis gali labai greitai sureaguoti agresyviai, jei tik pajus grėsmę. Net jei pradžioje atrodo visiškai bejėgis, prisilietimas, bandymas kelti, maitinti ar glostyti gali baigtis įkandimu ar puolimu.
Kodėl laukiniai gyvūnai vis dėlto ateina arčiau žmonių
Dažniausiai priežastis labai paprasta – maistas. Miestas, kiemai, pakelės, šiukšlių konteineriai, lesalas, naminių gyvūnų dubenėliai ar net neprižiūrėtos atliekos laukiniams gyvūnams atrodo kaip lengvas išgyvenimo kelias. Jei gyvūnas senas, sergantis, jaunas ar nusilpęs, jam daug sunkiau konkuruoti laukinėje gamtoje. Todėl jis rizikuoja ir artėja prie žmonių ne todėl, kad jais pasitiki, o todėl, kad alkis stipresnis už baimę.
Kartais gyvūnai į miestus užklysta ir todėl, kad praranda orientaciją, juos išstumia stipresni individai arba jie tiesiog buvo sužeisti ir nebegali elgtis normaliai. Bet visais šiais atvejais logika ta pati: tai nėra pagalbos paieška žmogaus prasme. Tai išlikimo desperacija.
Ir čia labai svarbu nesupainioti dviejų skirtingų dalykų. Gyvūnas gali būti arti žmogaus, nes nebeturi kitos išeities. Bet tai nereiškia, kad jis nori žmogaus artumo.
Ką daryti, jei pamatėte sužeistą ar keistai besielgiantį laukinį gyvūną
Didžiausia klaida tokioje situacijoje – bandyti tapti didvyriu. Laukinio gyvūno nereikia liesti, nešti į automobilį, glostyti ar maitinti savo rankomis. Net jeigu jums jo labai gaila. Tokiais atvejais saugiausia laikytis atstumo ir kreiptis į tuos, kurie tikrai žino, ką daryti – gyvūnų globos tarnybas, laukinės gyvūnijos specialistus, veterinarus ar savivaldybės atsakingas tarnybas.
Tai ne nejautrumas. Priešingai – būtent taip ir elgiamasi atsakingai. Žmogus labai dažnai galvoja, kad padeda, kai iš tikrųjų tik dar labiau išgąsdina gyvūną, kelia pavojų sau ir aplinkiniams arba net pablogina situaciją.
Todėl atsakymas labai aiškus: ne, sergantys laukiniai gyvūnai paprastai specialiai neieško žmonių pagalbos. Jei jie atsiduria šalia mūsų, dažniausiai tai yra ženklas, kad su jais kažkas negerai. O mūsų darbas tokioje situacijoje – ne romantizuoti, o elgtis protingai.
