Yra kvapų, kurių neįmanoma supainioti. Vieni iš karto primena vaikystę, kiti sukelia alkį, treti – įspėja apie pavojų. Tačiau yra ir toks kvapas, kurio dauguma nenorėtų pažinti pernelyg gerai. Tai irimo kvapas, dažnai vadinamas tiesiog mirties kvapu. Skamba šiurpiai, bet mokslininkus domina ne vien pats kvapas. Juos domina ir daug keistesnis klausimas: kas nutinka žmogui, kai jis tą kvapą užuodžia, net jei pats to nesuvokia?
Pasirodo, vienas su irimu siejamų junginių gali veikti mūsų elgesį daug stipriau, nei galėtume pagalvoti. Kalba eina apie putresciną – medžiagą, kuri susidaro yrant organizmui ir prisideda prie to aitraus, sunkiai pakeliamo kvapo. Būtent šis junginys mokslininkams pasirodė įdomus ne tik kaip irimo ženklas, bet ir kaip galimas biologinis pavojaus signalas.
Kvapas, kuris gali pažadinti mūsų gynybinius instinktus
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta: jei kvapas bjaurus, žmogus tiesiog jo vengia. Tačiau tyrimai rodo, kad istorija gali būti gilesnė. Mokslininkai bandė išsiaiškinti, ar putrescinas gali sukelti ne tik pasibjaurėjimą, bet ir tam tikrą automatinę organizmo reakciją – didesnį budrumą, norą trauktis, greitesnį reagavimą, net didesnį gynybiškumą.
Tam buvo atlikti keli eksperimentai. Žmonėms buvo pateikiami skirtingi kvapai – tarp jų putrescinas, amoniakas ir neutralūs variantai – o tada stebėta, kaip jie elgiasi. Vieni turėjo greitai reaguoti į kompiuterinį signalą, kiti – nueiti tam tikrą atstumą, dar kiti – užbaigti žodžių užduotis arba reaguoti į provokuojantį tekstą.
Rezultatai pasirodė gana iškalbingi. Putrescino paveikti dalyviai buvo budresni, greičiau reagavo, sparčiau judėjo ir dažniau rodė gynybinio elgesio požymių. Įdomiausia tai, kad kai kuriais atvejais jie net nesuvokė, jog jaučia būtent šį kvapą. Vadinasi, organizmas gali reaguoti į jį tarsi į signalą apie grėsmę dar prieš įsijungiant sąmoningam „man čia kažkas negerai“ pojūčiui.
Ką iš tiesų įspėja šis kvapas
Čia ir prasideda įdomiausia dalis. Mokslininkai kol kas negali tvirtai pasakyti, kokią konkrečią grėsmę žmogui signalizuoja putrescinas. Viena versija – tai perspėjimas apie mikrobus ir infekcijos pavojų. Kita – platesnis pavojus, susijęs su plėšrūnais, irimu ar aplinkos nesaugumu.
Iš evoliucinės pusės tai skamba logiškai. Jei tam tikras kvapas tūkstančius metų reiškė, kad aplinkoje gali būti liga, mirtis ar pavojingos sąlygos, žmogaus nervų sistema galėjo išmokti į jį reaguoti labai greitai. Ne analizuoti, ne svarstyti, o tiesiog mobilizuotis: būti budresnei, pasiruošusiai trauktis arba gintis.
Būtent dėl to šis tyrimų laukas taip intriguoja. Kvapas čia nėra tik nemalonus fonas. Jis gali būti savotiškas jungiklis, kuris trumpam perjungia mūsų organizmą į pavojaus režimą.
Mirties kvapas – ne viena nata, o ištisa „simfonija“
Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad vadinamasis mirties kvapas nėra viena medžiaga. Tai labai sudėtingas skirtingų lakiųjų organinių junginių mišinys, kuris kinta irimo metu. Mokslininkai jau yra nustatę šimtus junginių, susijusių su šiuo procesu, ir jų proporcijos keičiasi priklausomai nuo irimo stadijos, temperatūros, drėgmės ir kitų aplinkos sąlygų.
Kai kurie ankstyvieji junginiai net gali turėti gana apgaulingai švelnų, žemišką ar augalinį kvapą. Bet vidurinėse irimo stadijose kvapas tampa tuo, ką žmonės dažniausiai ir įsivaizduoja išgirdę žodžius „lavono kvapas“ – sunkus, salstelėjęs, pūvantis, nepakeliamas.
Šių kvapų tyrimai svarbūs ne vien dėl smalsumo. Jie labai reikšmingi kriminalistikoje. Kuo geriau mokslininkai supras, kaip kinta irimo metu išsiskiriantys junginiai, tuo tiksliau ateityje bus galima vertinti laiką po mirties, geriau apmokyti palaikų ieškančius šunis ir galbūt net tiksliau nustatyti kai kurias aplinkybes, susijusias su mirties priežastimi.
Kodėl tai taip stipriai veikia žmones
Galbūt todėl, kad mirties kvapas veikia labai giliai. Jis apeina mandagų, civilizuotą, racionalų mūsų sluoksnį ir pataiko tiesiai į senas biologines sistemas, kurioms svarbiausia viena – išgyventi. Kvapas sako ne „kažkas nemalonaus“, o „kažkas čia gali būti pavojinga“.
Todėl ir nenuostabu, kad net trumpas tokio junginio poveikis gali pakeisti mūsų elgesį. Mes tampame įsitempę, jautresni, pasiruošę greičiau veikti. Ir būtent tai šiame pasakojime labiausiai jaudina: net dalykai, kurių patys iki galo nesuvokiame, gali gana stipriai veikti mūsų sprendimus ir savijautą.
Trumpai tariant, mirties kvapas nėra tik siaubo filmų detalė ar šiurpi gyvenimo pusė. Tai ir biologinis signalas, kurį mūsų kūnas, panašu, supranta daug geriau, nei pats žmogus spėja suvokti. Ir kuo daugiau apie tai sužino mokslininkai, tuo aiškiau tampa viena mintis: kvapai valdo mus stipriau, nei mums patinka pripažinti.
