Išmanusis telefonas šiandien yra ne šiaip daiktas. Jame telpa susirašinėjimai, nuotraukos, bankiniai prisijungimai, buvimo vietos istorija, darbiniai failai, kontaktai ir visa kita, ką žmogus nešiojasi beveik kaip antrą gyvenimą kišenėje. Būtent todėl klausimas, ar policijos pareigūnai gali paprašyti atrakinti telefoną, žmonėms kelia vis daugiau įtampos. Ir visiškai ne be priežasties.
Svarbiausia žinoti vieną dalyką: pareigūnui paprašius atrakinti telefoną, nereikia pulti nei ginčytis, nei iškart vykdyti prašymo. Pirmas atsakymas turėtų būti ramus ir labai aiškus: „Prašau nurodyti teisinį pagrindą. Ar aš privalau tai padaryti? Noriu advokato.“
Būtent tai ir yra svarbiausias sakinys tokioje situacijoje.
Telefonas nėra paprasta kišenės smulkmena
Daugelis žmonių daro vieną didelę klaidą – galvoja, kad telefonas teisiškai yra beveik tas pats, kas piniginė ar kuprinė. Tačiau iš tikrųjų telefonas yra daug jautresnis dalykas, nes jame saugoma milžiniška dalis privataus gyvenimo. O privatus gyvenimas ir susižinojimas Lietuvoje yra saugomi įstatymų.
Todėl telefonas negali būti tiesiog paimtas ir laisvai naršomas vien dėl to, kad kažkam taip patogiau. Jei pareigūnai nori atlikti kratą ar poėmį, jie turi veikti pagal nustatytą tvarką. Pradėdami kratą ar poėmį, jie privalo paskelbti nutartį ar nutarimą ir įteikti jo nuorašą asmeniui, pas kurį veiksmai atliekami.
Kitaip tariant, jei iš jūsų prašoma atrakinti telefoną, jūs turite teisę pirmiausia paklausti, kokiu pagrindu to prašoma ir koks jūsų procesinis statusas.
Ką atsakyti praktiškai ir be nereikalingos dramos
Ramiausias ir protingiausias variantas būtų toks:
„Prašau nurodyti teisinį pagrindą. Noriu susipažinti su nutartimi ar nutarimu. Be advokato telefono neatrakinsiu ir su jo patikrinimu nesutinku.“
Šitame atsakyme yra viskas, ko reikia. Jūs nesiginčijate, nesipriešinate fiziškai, neprovokuojate konflikto, bet labai aiškiai parodote, kad suprantate savo teises ir neketinate savo rankomis palengvinti pareigūnams priėjimo prie privataus turinio.
Tai ypač svarbu todėl, kad Lietuvoje žmogaus privatus gyvenimas ir susirašinėjimas yra saugomi Konstitucijos. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Ar privalote pasakyti PIN kodą ar slaptažodį
Čia prasideda pati jautriausia dalis. Lietuvos teisinėje erdvėje labai stipriai galioja principas, kad žmogus negali būti verčiamas duoti parodymų prieš save. Ši teisė siejama su teise tylėti ir nesudaryti sąlygų savo paties apkaltinimui. Profesoriaus Remigijaus Jurkos paaiškinime teismų sistemos puslapyje aiškiai pabrėžiama, kad versti liudyti prieš save nesuderinama su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save.
Praktiškai tai reiškia labai paprastą dalyką: jūs neturėtumėte skubėti atskleisti savo PIN kodo, slaptažodžio ar kitų prisijungimo duomenų vien todėl, kad jūsų to paprašė. Jei tai padarysite, vėliau atgal šio veiksmo jau nebeatsuksite.
Tai nereiškia, kad pareigūnai nieko negali padaryti. Jie gali paimti telefoną kaip galimą reikšmę tyrimui turintį daiktą, jei tam yra teisinis pagrindas. Bet čia labai svarbus skirtumas: viena yra paimti įrenginį, o visai kas kita – priversti žmogų pačiam atrakinti savo privatų turinį.
Ko jokiu būdu nereikėtų daryti
Yra keli dalykai, kurių tokioje situacijoje geriau nedaryti. Nereikia bandyti vietoje trinti duomenų, mėtyti telefono, meluoti apie jo turinį ar fiziškai priešintis. Tokie veiksmai tik pablogina situaciją.
Taip pat nereikia „iš gero noro“ sakyti: „na gerai, trumpam pažiūrėkit“. Būtent taip žmonės dažniausiai patys atiduoda kontrolę. Jei jau kyla klausimas dėl telefono turinio, tai nebėra smulkmena. Vadinasi, reikia ne improvizuoti, o veikti labai ramiai ir tvarkingai.
Viena frazė, kurią verta prisiminti
Jei reikėtų palikti vieną sakinį, kurį verta atsiminti visam laikui, jis būtų toks:
„Prašau nurodyti teisinį pagrindą, parodyti nutartį ar nutarimą ir leisti pasikalbėti su advokatu. Telefono neatrakinsiu be teisinės pagalbos.“
Tai nėra įžūlumas. Tai nėra kaltės pripažinimas. Tai nėra trukdymas pareigūnams. Tai normalus, teisėtas ir protingas būdas saugoti save situacijoje, kur labai lengva pasakyti ar padaryti per daug.
