Plačiai paplitusi nuomonė, kad kalbėjimas apie savo tikslus yra naudingas. Manoma, jog tai padeda sustiprinti motyvaciją, sukuria atsakomybės jausmą ir skatina judėti pirmyn. Tačiau psichologija atskleidžia ir kitą, mažiau akivaizdžią šio proceso pusę.
Žmonės, kurie aktyviai dalijasi savo planais, nebūtinai būna labiau motyvuoti. Kai kuriais atvejais nutinka priešingai: kuo daugiau žmogus kalba apie savo tikslą, tuo mažesnė tikimybė, kad jis jį įgyvendins. Straipsnyje pabrėžiama, kad tai susiję ne su ketinimų stoka, o su tuo, kaip į tokius pokalbius reaguoja smegenys.
Kai žmogus garsiai įvardija savo planus, smegenys gali tai priimti kaip dalinį užduoties įvykdymą. Pats faktas, kad tikslas buvo aiškiai suformuluotas ir pasakytas kitiems, gali sukurti pasiekimo pojūtį. Atsiranda tam tikras pasitenkinimas – tarsi pirmasis žingsnis jau būtų žengtas, nors realių veiksmų dar nebuvo imtasi.
Būtent šis jausmas ir gali būti apgaulingas. Užuot sustiprinęs norą veikti, jis sumažina vidinę įtampą, kuri dažnai ir yra pagrindinis judėjimo pirmyn variklis. Kitaip tariant, žmogus praranda dalį to vidinio nepasitenkinimo, kuris paprastai skatina imtis veiksmų ir siekti rezultato.
Svarbų vaidmenį čia atlieka ir socialinis veiksnys. Kai žmonės pasakoja apie savo tikslus, jie dažnai sulaukia palaikymo, pritarimo ar net susižavėjimo. Straipsnyje pažymima, kad tokios reakcijos sukelia greitą emocinį atlygį – panašų į tą, kurio paprastai tikimasi pasiekus galutinį rezultatą.
Problema ta, kad šis atlygis pasirodo per anksti. Žmogus pasijunta įvertintas dar nieko nepasiekęs. Dėl to motyvacija gali pradėti silpnėti, nes pasąmonėje atsiranda jausmas, kad dalis trokštamo rezultato jau tarsi gauta.
Egzistuoja ir dar vienas efektas: išsakytas tikslas sukuria pareigos jausmą kitų akyse. Tačiau ši pareiga ne visada tampa motyvuojančia jėga. Kartais ji, priešingai, sukelia papildomą spaudimą, kuris trukdo susikaupti ir daro visą procesą mažiau tvarų bei sunkiau išlaikomą.
Kaip pasiekti rezultatų, o ne vien apie juos kalbėti
Žmonės, kurie iš tiesų pasiekia rezultatų, dažnai elgiasi kitaip. Jie linkę savo planus laikyti paslaptyje arba jais dalijasi labai saikingai – ne todėl, kad bijo apie juos kalbėti, bet todėl, kad supranta, kaip veikia vidinė motyvacija. Jiems svarbiau ne aptarinėti tikslus, o atlikti veiksmus, kurie prie jų veda.
Straipsnyje pažymima, kad tokie žmonės išsaugo vidinę įtampą ir ją naudoja kaip energijos šaltinį, užuot „išleidę“ ją pokalbių metu. Jie neieško ankstyvo pritarimo, nes žino, kad tikras pasitenkinimas ateina iš realaus rezultato, o ne iš gražiai nuskambėjusio pažado.
Tai nereiškia, kad kalbėti apie planus visada yra blogai. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai kalbama apie aiškius įsipareigojimus, komandinius tikslus ar bendradarbiavimą, tokie pokalbiai gali būti labai naudingi. Tačiau kai tikslas dar tik formuojasi ir reikalauja daug asmeninių pastangų, per didelis atvirumas gali suveikti priešingai, nei tikimasi.
Galiausiai svarbiausia ne visiškai atsisakyti kalbų apie tikslus, o suprasti, kokį poveikį jos daro. Kartais tyla, nuoseklumas ir konkretūs veiksmai yra gerokai veiksmingesni už pačias įkvepiančiausias kalbas.
