Cukruotas vanduo – tai vienas labiausiai internete plintančių „stebuklingų“ patarimų, skirtų kambariniams augalams ir sodinukams. Teigiama, kad cukrus suteikia energijos, skatina augimą ir atgaivina silpstančius daigus. Tačiau ar tai iš tikrųjų veikia? O gal tai pavojingas mitas?
Žemiau – aiški, faktais paremta analizė, kuri padės suprasti, kada cukrus gali būti naudingas, o kada pridarys daugiau žalos nei naudos.
Kodėl apskritai atsirado mitas apie cukraus naudą augalams?
Idėja kilo iš elementaraus fakto: cukrus (gliukozė) yra pagrindinis augalų energijos šaltinis. Taip, augalai naudoja gliukozę savo procesams, tačiau… jie ją pasigamina patys, fotosintezės metu.
Taigi logika buvo paprasta: jei cukrus reikalingas energijai, gal papildomas cukrus padės jiems augti sparčiau? Deja, realybė priešinga.
Cukrus ≠ trąša. Ir štai kodėl
1. Augalų šaknys nesugeba pasisavinti sacharozės
Žmonės gali įsisavinti cukrų virškinimo trakte, bet augalai – ne. Jų šaknys nėra pritaikytos tiesiogiai absorbuoti sacharozės, ištirpintos vandenyje.
Rezultatas: cukrus ne tik nepanaudojamas, bet ir trukdo šaknims sugerti vandenį.
Tai gali sukelti:
- dehidrataciją,
- vystymosi sustojimą,
- vytimą,
- galiausiai – augalo žūtį.
2. Cukrus keičia dirvožemio vandens balansą
Per saldus tirpalas sukelia osmosinį stresą – vanduo iš šaknų traukiamas į dirvą, o augalas netenka drėgmės.
Cukrus – ne melasa. Ir tai svarbiausia klaida
Daugelis painioja cukrų su nesulfatine cukranendrių melasa, kuri iš tiesų naudojama ekologinėse tręšimo sistemose.
Kuo melasa skiriasi?
- Ji turtinga mikroelementų: kalcio, magnio, geležies, kalio.
- Ji maitina naudingus dirvožemio mikroorganizmus, kurie padeda ardyti organiką ir pagerina dirvožemio struktūrą.
- Ji skatina naudingų bakterijų aktyvumą.
Tuo tarpu paprastas baltasis cukrus:
- neturi mineralų,
- nesuteikia jokios realios naudos augalams,
- skatina patogeninių grybų ir bakterijų dauginimąsi.
Melasa naudinga, cukrus – ne.
O gal cukrus tinka bent jau skintoms gėlėms?
Čia mitas turi dalelę tiesos, bet tik skintoms, ne gyvoms gėlėms.
Skintos gėlės:
- nebeturi šaknų,
- nebegamina savų angliavandenių,
- gali trumpam įsisavinti cukrų per stiebą.
Dėl to jos atrodo šviežesnės šiek tiek ilgiau. Tačiau tai tik laikinas efektas – gėlės vis tiek žūsta.
Šaknų turinčiam augalui cukrus – visai kitas scenarijus.
Ar cukrus gali turėti bent vieną naudą? Taip, bet tik labai specifiniu atveju
Tai vadinamoji azoto perdozavimo korekcija.
Jeigu daigai gavo per daug azoto, jų šaknys gali įstrigti „lapų gamybos režime“, nespėdamos augti. Dirvožemio mikroorganizmai, maitinami cukrumi, gali trumpam „surišti“ dalį azoto ir taip sumažinti jo perteklių.
Tačiau čia slypi pavojus:
- cukrus vienodai maitina ir naudingus, ir kenksmingus mikroorganizmus;
- galima paskatinti pelėsį, šaknų puvinį, bakterines infekcijas;
- mažesnė dozė padeda mikroorganizmams, per didelė – kelia grėsmę visam daigui.
Todėl tai – ne pradedantiesiems skirtas metodas, o rizikinga intervencija, kurios dauguma sodininkų neturėtų naudoti.
