Chačapuris yra vienas tų patiekalų, apie kuriuos daugelis pagalvoja su dideliu apetitu, bet kartu ir su mažu atodūsiu. Nes atrodo, kad tikras, skanus chačapuris būtinai reiškia ilgą tešlos ruošimą, daug laiko virtuvėje ir pusdienį laukimo. Aš pati ilgai taip galvojau. Chačapuris man visada atrodė kaip tas patiekalas, kurį labai smagu valgyti, bet ne taip jau smagu gaminti, ypač paprastą darbo dieną ar savaitgalio rytą, kai nesinori pusės dienos praleisti prie dubens su tešla.
Bet tiesa tokia, kad chačapurį galima pasidaryti ir daug paprasčiau. Žinoma, klasikinis variantas turi savo žavesio, ir su tuo nesiginčysiu. Tačiau jei norisi greitesnio rezultato, visai nebūtina iš karto atsisakyti šios minties. Yra būdų, kurie leidžia pasigaminti labai panašų, sotų, sūriu kvepiantį patiekalą be viso to ilgo vargo. Skonis išlieka toks, dėl kurio ir norisi chačapurio, o laiko virtuvėje praleidžiama gerokai mažiau.
Šitie du variantai man patinka labiausiai todėl, kad jie nereikalauja nei sudėtingos tešlos, nei ilgo laukimo. Viskas daug paprasčiau, bet rezultatas vis tiek toks, kad norisi valgyti dar karštą, vos ištrauktą iš orkaitės ar nuo keptuvės.
Greitesnis Adžarijos stiliaus chačapuris su varškės tešla
Šitas variantas man patinka tada, kai norisi kažko jaukesnio, gražesnio ir tokio, kas atrodytų lyg „rimtas“ patiekalas, nors iš tikrųjų pasigamina gana greitai. Čia visas triukas slypi tešloje. Vietoj ilgo darbo su mielėmis naudojama varškė, todėl viskas juda daug greičiau.
Tam reikės 300 gramų varškės, 2 kiaušinių, 5 šaukštų miltų, apie 120 gramų kietojo sūrio, šaukšto aliejaus ir šiek tiek druskos. Jei varškė grūdėtesnė, ją geriau pertrinti arba bent gerai sutrinti šakute, kad masė būtų kuo vientisesnė. Nuo to labai priklauso, ar pagrindas bus švelnus, ar liks toks „sugrubęs“.
Vieno kiaušinio trynį atidedu vėlesniam etapui, o baltymą maišau su varške. Tada įmušu antrą kiaušinį, suberiu miltus, druską ir viską sumaišau į minkštą, formuojamą masę. Ji nėra tokia kaip klasikinė tešla, bet būtent tame ir yra šito recepto paprastumas. Ji pakankamai lengva, greita ir nereikalauja jokio kildinimo.
Sūrį sutarkuoju, o tada ant kepimo popieriumi išklotos skardos formuoju valties formą. Kraštus darau kiek storesnius, kad viduje liktų vietos sūriui. Dalį sūrio dedu ant kraštų ir juos lengvai užlenkiu. Kepu iki maždaug 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Kai pagrindas jau apkepęs, ištraukiu, į vidurį dedu likusį sūrį ir įleidžiu trynį. Tada grąžinu dar kelioms minutėms, kad viskas gražiai susijungtų.
Man šitas variantas patinka tuo, kad jis atrodo įspūdingiau, nei reikalauja pastangų. Iš šalies gali pasirodyti, kad čia pusė dienos darbo, o iš tikrųjų viskas gana greita. Be to, varškės tešla duoda labai malonų minkštumą. Ji ne tokia sunki kaip klasikinė mielinė, todėl viskas atrodo lengviau ir valgyti labai malonu.
Tingus chačapuris keptuvėje, kai norisi greitai ir be orkaitės
Šitas receptas man apskritai atrodo vienas patogiausių, nes čia nereikia nei orkaitės, nei jokio ypatingo pasiruošimo. Kai norisi greito, sotaus ir šilto maisto, šitas variantas tikrai gelbsti. O geriausia dalis ta, kad viskas vyksta vienoje keptuvėje.
Tam reikės 2 kiaušinių, apie 400 mililitrų pieno, 330 gramų miltų, žiupsnelio druskos, maždaug po 100 gramų kietojo sūrio ir suluguni, poros šaukštų aliejaus ir, jei norisi, šiek tiek žaliųjų svogūnų. Man asmeniškai svogūnai čia labai tinka, nes suteikia truputį gaivumo ir neleidžia skoniui būti vien tik sunkiam, sūriam.
Pirmiausia kiaušinius sumaišau su pienu ir druska. Tada po truputį beriu miltus ir viską gerai išmaišau, kad neliktų gumuliukų. Masė turi būti tiršta, bet ne visiškai sunki. Tada sutarkuoju sūrį, smulkiai supjaustau svogūnus ir viską sumaišau su tešla.
Toliau viskas dar paprasčiau. Įkaitinu keptuvę su trupučiu aliejaus, dedu masę ir formuoju tarsi storą paplotį. Kepu ant vidutinės ugnies, kad spėtų iškepti ne tik iš išorės, bet ir viduje. Kai viena pusė tampa gražiai auksinė, atsargiai apverčiu ir kepu kitą.
Šitas chačapuris nėra tas tradicinis, „gruziniškai šventinis“ variantas, bet jo didžiausias pliusas yra greitis. Jis sotus, kvapnus, sūris jame labai maloniai jaučiasi, o pats gaminimas nereikalauja jokių papildomų įmantrybių. Kai kada man net atrodo, kad būtent toks paprastesnis variantas ir tampa dažniau gaminamu, nes nereikia ilgai svarstyti, ar verta prasidėti.
Ką svarbiausia prisiminti, kad chačapuris tikrai pavyktų
Man atrodo, svarbiausia čia ne ieškoti tobulos autentiškos formulės, o suprasti, kas šiame patiekale iš tikrųjų svarbiausia. O svarbiausia yra geras sūris, sotumas ir tas ką tik iškepto, karšto kepinio jausmas. Jei šitie dalykai yra, tada ir paprastesnis receptas jau duoda tai, ko tikiesi.
Dar labai svarbu nepagailėti sūrio, nes būtent jis čia ir kuria visą charakterį. Jei jo bus per mažai, viskas atrodys lyg paprastas paplotis. O kai sūrio pakanka, net ir greitesnis receptas tampa tikrai vertas dėmesio.
Todėl jei chačapuris vis dar atrodo kaip patiekalas, kuriam „reikia kada nors prisiruošti“, aš tikrai siūlyčiau pradėti nuo vieno iš šitų variantų. Jie daug paprastesni, greitesni ir labai tinkami tada, kai norisi kažko šilto, sūraus ir tikrai sotaus, bet nesinori pusės dienos praleisti virtuvėje. Kartais būtent tokie receptai ir tampa tais, prie kurių grįžti dažniausiai.
