Man pačiai tai buvo ne kartą nutikę. Suvalgau lėkštę grikių, atrodo, pasirinkau normalų, sotų, paprastą maistą, net truputį pasidžiaugiu savimi, kad negriebiau kokio sumuštinio ar bandelės, bet praeina visai nedaug laiko ir vėl imu galvoti apie maistą. Blogiausia tai, kad alkis po tokio valgymo dažnai būna ne šiaip lengvas – jis būna keistas, nervingas, tarsi norėtųsi ne dar vienos normalios porcijos, o kažko greito, saldaus, sotaus čia ir dabar.
Ilgą laiką galvojau, kad grikiai man tiesiog „nesotūs“. Bet vėliau supratau, kad problema ne visai juose. Tiksliau, ne vien juose. Grikiai savaime yra geras produktas, tik labai daug kas priklauso nuo to, kaip juos valgome, su kuo valgome ir kokius grikius apskritai pasidarome. Būtent todėl vieną kartą jie gali tikrai ilgam pasotinti, o kitą kartą po valandos jau vėl norisi atidaryti šaldytuvą.
Pirma priežastis – grikius valgote vienus, o tada jie sotina gerokai trumpiau
Čia, mano manymu, ir slypi pati dažniausia klaida. Daug žmonių, tarp jų ir aš pati anksčiau, į grikius žiūri kaip į pilnavertį patiekalą. Išsiverdi, įsidedi į lėkštę, gal užsidedi truputį sviesto, kartais kokį padažiuką, ir atrodo – viskas, pietūs baigti. Bet iš tikrųjų tokia lėkštė labai dažnai būna per „vienoda“. Joje daugiausia yra angliavandenių, o būtent jie vieni patys sotumą laiko ne taip ilgai, kaip atrodo.
Kai valgau vien grikius, net jei jų porcija visai nemaža, mano sotumas būna trumpas. O kai prie jų atsiranda baltymai ir riebalai, skirtumas būna akivaizdus. Man daug geriau veikia grikiai su kiaušiniu, su kepta žuvimi, su vištiena, su varške ar net su pupelėmis. Jei dar šalia turiu salotų ar troškintų daržovių, tada jau tikrai jaučiu, kad pavalgiau normaliai.
Būtent to daug kas neįvertina. Grikiai nėra blogi, jie tiesiog nėra tas produktas, kuris vienas turi atlikti visą darbą. Jeigu lėkštėje yra tik grikiai, labai tikėtina, kad organizmas greitai paprašys tęsinio. Ir tas tęsinys dažniausiai būna ne morka ar agurkas, o sausainiai, saldumynai ar kažkas labai greitai „nueinančio“.
Antra priežastis – grikius perverdate, todėl jie ima veikti visai kitaip
Anksčiau net nesusimąstydavau, kad grikių tekstūra gali turėti tiek daug reikšmės. Atrodė labai paprasta: kuo minkštesni, tuo skaniau. Bet vėliau pradėjau pastebėti, kad biri grikių košė mane sotina ilgiau nei ta, kuri būna visiškai pervirusi, lipni ir minkšta.
Kai grikiai išverda per daug, jie tampa lengviau ir greičiau pasisavinami. Paprastai kalbant, organizmas tokią košę „susitvarko“ greičiau. Iš pradžių atrodo, kad gerai pavalgiau, bet tas sotumo jausmas greitai nuslūgsta. O tada ateina tas jausmas, kurį daugelis pažįsta – lyg norėtųsi kažko dar, nors ką tik valgiau.
Dabar aš stengiuosi grikių nepervirti. Man daug labiau pasiteisina tokie, kurie lieka birūs, grūdas nuo grūdo. Kartais juos ne net verdu, o tiesiog užpilu karštu vandeniu ir palieku išbrinkti. Tada jie būna standesni, ne taip ištižę, ir man po jų sotumas išsilaiko ilgiau.
Atrodo smulkmena, bet iš tikrųjų tas skirtumas labai jaučiasi. Jei lėkštėje guli pervirusi košė, ji dažnai pasisotina trumpam. Jei grikiai birūs, nepervirti, jų poveikis visai kitoks. Ir čia, mano manymu, viena iš tų mažų detalių, kurių dauguma tiesiog nepastebi.
Trečia priežastis – ne visada kaltas maistas, kartais kaltas pats valgymo modelis
Aš pati ilgą laiką galvojau, kad po grikių noriu valgyti dėl to, kad jie man tiesiog „per lengvi“. Bet vėliau pradėjau matyti platesnį vaizdą. Labai dažnai alkis po grikių atsiranda ne tik dėl pačių grikių, bet ir dėl viso bendro valgymo ritmo.
Jei iki pietų ilgai nieko nevalgiau, jei ryte išgėriau tik kavos, jei visą dieną valgau padrikai, tai net ir normalus maistas manęs nesotins taip, kaip turėtų. Tada grikiai tampa ne problema, o tiesiog paskutiniu lašu. Organizmas jau būna pavargęs, išalkęs, jam reikia ne tik kruopų, o normalesnio, pilnesnio maisto.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – jei valgau per greitai, sotumas irgi ateina trumpam. Suvalgau lėkštę per kelias minutes, atrodo, kad viskas gerai, bet organizmas nespėja „susigaudyti“, kad jau gavo maisto. Todėl po pusvalandžio ar valandos atsiranda noras užkąsti. O jei valgau ramiau, su normaliu priedu, be skubėjimo, rezultatas visai kitoks.
Taip pat labai daug lemia porcija. Jei grikių įsidedu per mažai, o galvoju, kad „užteks, nes juk čia košė“, natūralu, kad sotumas bus menkas. Jei įsidedu milžinišką kiekį vien grikių be nieko, gaunu kitą problemą – persivalgymo jausmą trumpam, po kurio ir vėl grįžta noras valgyti. Todėl man geriausiai veikia ne didelė kalva grikių, o normali porcija su tuo, kas iš tiesų padaro valgį pilną.
Ką aš pakeičiau, kad po grikių nebenorėčiau valgyti po valandos
Kai visa tai supratau, grikiai man visiškai „atsistatė“. Aš jų nebevertinu kaip produkto, kuris arba sotina, arba ne. Dabar į juos žiūriu kaip į pagrindą, kuriam reikia tinkamos kompanijos.
Pirmiausia, aš jų nebevalgau vienų. Net jei labai skubu, stengiuosi šalia turėti bent kiaušinį, tuno, vištienos, varškės ar pupelių. Antra, stengiuosi jų nepervirti. Trečia, visada galvoju, kas dar yra lėkštėje, be pačių grikių. Jei matau vien rudą košę, jau iš anksto žinau, kad po valandos galiu ieškoti užkandžių.
Man labai pasiteisino tokia paprasta schema: viena dalis grikių, viena dalis baltyminio maisto ir nemažai daržovių. Tada jaučiuosi soti gerokai ilgiau. Ir tada nebėra to jausmo, kad grikiai mane kažkaip „apgavo“.
Todėl tas grikių paradoksas iš tikrųjų nėra joks stebuklas. Ne dėl to po jų norisi valgyti, kad jie blogi ar „nesveiki“. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad valgome juos netinkamai – vienus, pervirtus arba kaip greitą, ne iki galo subalansuotą maistą. O kai tik pradedi juos valgyti kitaip, vaizdas pasikeičia labai greitai.
