Kai pirmą kartą pamačiau draugę valgančią kivius jų nelupant, man tai atrodė keista. Tačiau vėliau supratau, kad būtent žievelėje slypi nemaža dalis skaidulų ir kitų vertingų medžiagų, todėl dabar ir pati dažnai valgau kivius su odele. Svarbiausia tik viena: vaisius reikia labai gerai nuplauti ir rinktis kokybiškus.
Iki tol aš kivius lupdavau beveik tobulai – stengdavausi pašalinti viską iki paskutinio milimetro, nes buvau įsitikinusi, kad taip ir reikia. Kivio žievelė man atrodė ne tik keista, bet ir visiškai netinkama valgyti. Tačiau vieną dieną pamačiau, kaip mano draugė visiškai ramiai suvalgė visą kivį, tarsi tai būtų pats normaliausias dalykas pasaulyje. Iš pradžių nusijuokiau, o paskui susimąsčiau. Ir būtent tada paaiškėjo, kad tas „keistas įprotis“ turi gerokai daugiau prasmės, nei man atrodė.
Kodėl dabar pati dažnai valgau kivius su odele
Didžiausias mano atradimas buvo tas, kad kivio žievelė nėra tik nereikalingas sluoksnis. Joje yra papildomų skaidulų, o būtent jos labai svarbios virškinimui ir ilgesniam sotumo jausmui. Kai pradėjau labiau domėtis, supratau, kad nulupdama kivius pati išmesdavau dalį to, kas vaisiuje naudinga.
Pats kivių minkštimas ir taip vertinamas dėl vitamino C, kalio, vitamino K ir antioksidantų, tačiau valgant visą vaisių gaunama dar daugiau. Man labai patiko ir tai, kad su odele kivių skonis pasidaro ryškesnis. Jis atrodo ne tik gaivesnis, bet ir sodresnis, mažiau „plokščias“, nei tada, kai valgau vien minkštimą.
Ką duoda kivis su odele žarnynui ir sotumui
Būtent skaidulos buvo tas argumentas, kuris mane labiausiai įtikino. Kai racione jų per mažai, organizmas tai gana greitai parodo: sulėtėja virškinimas, atsiranda sunkumo jausmas, o sotumas po valgio dingsta greičiau, nei norėtųsi. Kivis su odele šiuo požiūriu man pasirodė labai praktiškas pasirinkimas, nes leidžia iš vieno vaisiaus gauti daugiau.
Aš tai vertinu ne kaip stebuklingą priemonę, o kaip mažą, bet naudingą pokytį. Jei vis tiek valgau kivį, kodėl nevalgyti jo taip, kad naudos būtų daugiau? Juolab kad toks pasirinkimas gali prisidėti prie normalesnio žarnyno darbo ir ilgesnio sotumo, ypač jei vaisius valgomas ne kaip desertas po sočių pietų, o kaip atskiras užkandis.
Ne tik skaidulos: ką dar gaunu su visa žievele
Kai pradėjau domėtis plačiau, paaiškėjo, kad kivio žievelėje yra ne tik skaidulų. Joje taip pat slypi dalis vitamino E ir kitų medžiagų, kurios prisideda prie bendros vaisiaus maistinės vertės. Man patinka pati mintis, kad valgydama vaisių visą, aš ne tik gaunu daugiau, bet ir mažiau be reikalo išmetu.
Aišku, tai nereiškia, kad kivių žievelė išspręs visas sveikatos problemas. Bet man visada daug artimesnis toks požiūris: ne ieškoti stebuklingų produktų, o tiesiog iš įprastų dalykų išspausti daugiau naudos. O čia būtent toks atvejis ir yra.
Viena svarbi sąlyga, kurios neignoruoju
Vis dėlto yra vienas dalykas, kurio aš pati niekada nepraleidžiu: prieš valgydama kivį su odele, labai gerai jį nuplaunu. Man tai yra būtina taisyklė. Jei nesu tikra dėl vaisiaus kokybės, kilmės ar laikymo sąlygų, neapsimetu drąsia ir nevalgau jo „kaip yra“. Tokiais atvejais pirmiausia pasirūpinu, kad jo paviršius būtų kuo švaresnis.
Man ramiausia, kai vaisių nuplaunu labai kruopščiai. Kai kas renkasi ir papildomą nuplikymą ar specialų plovimą, ypač jei vaisius ne ekologiškas. Aš pati tiesiog laikausi paprastos taisyklės: jei ketinu valgyti su odele, vaisiui skiriu daugiau dėmesio nei tada, kai planuoju jį lupti.
Ar man iš karto patiko ta tekstūra? Ne visai
Turiu pripažinti, kad pirmas kartas nebuvo įspūdingai romantiškas. Kivio odelė turi savitą, lengvai šiurkštų ir plaukuotą paviršių, todėl iš pradžių tai man buvo keisčiausia viso proceso dalis. Būtent ne skonis, o tekstūra. Jei žmogus jautriau reaguoja į tokius dalykus, gali būti, kad šis būdas jam visai nepatiks.
Man pačiai reikėjo tiesiog priprasti. Po kelių kartų tas jausmas nebeatrodė toks keistas, o vėliau aš apskritai nustojau į tai kreipti dėmesį. Tada liko tik pliusai: mažiau darbo, mažiau atliekų ir daugiau naudos iš to paties vaisiaus.
Kaip dabar dažniausiai valgau kivius
Dažniausiai valgau juos paprasčiausiai žalius, nes taip man patogiausia. Jei kivis prinokęs ir minkštas, užtenka gerai nuplauti ir valgyti kaip obuolį. Kartais pjaustau į griežinėlius, dedu į vaisių dubenį, į košę ar prie natūralaus jogurto. Man jis labai tinka ir tada, kai norisi kažko gaivaus, bet ne per sunkaus.
Jei vis dėlto matau, kad tą dieną nesinori odelės, nesikankinu. Tada tiesiog perpjaunu vaisių pusiau ir išskobiu minkštimą šaukšteliu. Bet svarbiausia, kad dabar bent jau žinau: odelė nėra kažkas, ką būtina išmesti. Ir būtent šitas atradimas mano požiūrį į kivius pakeitė labiausiai.
Kodėl prie seno įpročio jau nebenoriu grįžti
Didžiausias skirtumas tas, kad anksčiau kivių valgymą laikiau šiek tiek varginančiu reikalu: nulupti, nesugadinti, nesuspausti, paskui dar viską susitvarkyti. Dabar viskas paprasčiau. Jei vaisius geras ir gerai nuplautas, aš jį tiesiog valgau visą. Ir man tai atrodo ne tik patogiau, bet ir logiškiau.
Juokingiausia, kad viskas prasidėjo nuo mano pačios juoko. Iš pradžių man draugės įprotis atrodė keistas, o dabar pati darau tą patį. Ir būtent tokie maži atradimai turbūt ir pakeičia kasdienius įpročius labiausiai — kai iš pradžių juos atmeti, o paskui supranti, kad jie iš tiesų turi daugiau prasmės, nei manei.
DUK
Ar saugu valgyti kivį su odele?
Taip, jei vaisius yra kokybiškas ir labai gerai nuplautas. Būtent švara čia man atrodo svarbiausia sąlyga.
Kodėl verta valgyti kivį su odele?
Todėl, kad taip gaunama daugiau skaidulų ir papildomų maistinių medžiagų nei valgant vien minkštimą.
Ar visiems patinka kivio odelė?
Ne, tikrai ne visiems. Kai kuriems žmonėms ji gali būti nemaloni dėl savo šiurkštumo ir plaukuotos tekstūros.
Kaip geriausia pradėti?
Aš siūlyčiau pirmiausia labai gerai nuplauti vaisių ir pabandyti nedidelį gabalėlį. Taip lengviau suprasti, ar toks būdas apskritai priimtinas.
Ar būtina visada valgyti su odele?
Ne. Aš pati dabar dažnai taip darau, bet jei nesinori, visada galima likti prie įprasto būdo. Svarbiausia bent jau žinoti, kad toks variantas egzistuoja ir gali būti naudingas.
