Naujųjų metų pradžia – tai emociškai stebuklingas metas. Net jei sąmoningai juos suvokiate tik kaip datos pasikeitimą, pasąmonėje tai atsispindi kaip jūsų vaikystės ir kartų patirtis. Išgirsti palinkėjimai, norų bei svajonių pergalvojimas – visa tai yra ritualas. Ir jį suvokia ne tik racionaliosios, bet ir giluminės smegenų struktūros, kurias siūlome panaudoti savo psichologinės būsenos perkrovimui.
Kas slypi už apmaudo?
Kiekvienas iš mūsų turime skirtingą istoriją: kvailas pokštas, pasakytas netinkamu laiku, išdavystė darbe ar šeimoje, ilgametė draugystė, kuri staiga subyrėjo… Visa tai žeidžia, skaudina ir sukelia apmaudą.
Pati sąvoka „apmaudas“ yra socialinė: po ja dažnai slepiasi įvairių jausmų kokteilis, tačiau visi jie tiesiogiai susiję su ribų pažeidimu santykiuose.
Psichologijoje įžeidimą / apmaudą provokuojantys veiksniai vadinami trigeriais. Pasvarstykime apie biologinę apmaudo prigimtį.
Neurobiologija
Asmenybės pamatai formuojasi vaikystėje ir metams bėgant tik stiprėja, nebent žmogus patiria gilią psichoterapiją: kuriamos idėjos apie save, apie savo vertę ir svarbą, apie tai, kaip su mumis galima ir negalima elgtis, nesąmoningi santykių scenarijai. Šiuo laikotarpiu asmenybė emociškai maitinama per santykius su artimaisiais, taip pat susiformuoja gynybiniai mechanizmai, skirti kompensuoti tai, ko negaunama.
Pavyzdžiui, vaikas, kuriam trūko pripažinimo, gali tapti aktyviu „dalyviu“ nesibaigiančiose lenktynėse dėl sėkmės. Arba užsidaryti savo įsivaizduojamame pasaulyje, jei sąveika su išorine aplinka buvo labai nemaloni. Genetika taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį.
Žvelgiant per neurobiologijos prizmę, bet kokia nuoskauda yra kažkas išorinio, kas sukelia skausmingą patirtį, iššaukia hormoninę reakciją organizme ir suaktyvina mūsų pačių įsitikinimus apie save. Dažniausiai šie įsitikinimai skamba taip: „su manimi galima taip elgtis“, „aš nenusipelniau kitokio elgesio“, „tai mano kaltė“.
Emociškai „įkrentame“ į vaikystėje patirtą bejėgiškumą, jausmą, kad esame maži – kai norėtume apsiginti, bet jėgos nelygios. O kaip mažas vaikas gali kaltinti tėvus? Vienintelis būdas susidoroti su agresija, kuri automatiškai kyla kaip atsakas į ribų pažeidimą, gintis, yra nukreipti ją į vidų.
Kaip atleisti nuoskaudas?
Dažnai sakoma: „Atleiskite nuoskaudas ir būkite dėkingi“. Arba dar griežčiau: „nevaidink aukos“. Tačiau neįmanoma priversti savęs būti dėkingu. Galite apsimesti, kad jokių nuoskaudų nėra – „užrakinkite“ savo išgyvenimus pasąmonės gelmėse, iš kur jie pačiu netinkamiausiu momentu ištrūks nevaldomu konfliktu ar griaunančia depresija.
Arba galite apdoroti skausmingą patirtį, kad atsirastų vietos dėkingumui, taip pat sveikai savigarbai ir domėjimuisi gyvenimu. Juk apmaudas visada yra galimybė išsilaisvinti nuo sunkaus emocinio bagažo, peržiūrėti susiformavusias elgesio strategijas, nukreipti agresiją nuo savęs į savo ribų ir poreikių įtvirtinimą bei atkurti savo vientisumą.
Išrašykite visas nuoskaudas
Pabandykite išrašyti viską, kas ateina į galvą – ir šių metų įvykius, ir tuos, kurie jus slėgė daug ilgiau. Pats faktas, kad prisimenate tam tikrus žmones, yra jausmų aktualumo rodiklis. Svarbu būti sąžiningam su savimi ir neapsimetinėti nepažeidžiamu. Tai darote dėl savo gerovės.
Išanalizuokite ryškiausias nuoskaudas
Išsamiai aprašykite ryškiausias iš šių situacijų, tarsi rašytumėte istoriją: kas nutiko, kaip jautėtės kiekvieną akimirką. Kokias išvadas padarėte apie save, apie kitus, apie pasaulį. Ar po to, kas nutiko, ką nors pakeitėte savo elgesyje. Šis darbas sukels emocijas, ir jūs pagaliau galėsite išgyventi visa tai, kas jus slėgė ilgą laiką.
Jei nemėgstate rašyti, galite tai papasakoti draugui, kuriuo pasitikite ir kuris jūsų nepasmerks.
Išbandykite „tuščios kėdės“ techniką
Atsisėskite, pasistatykite priešais save kėdę ir įsivaizduokite, kad ant jos sėdi jus įskaudinęs asmuo. Įsivaizduodami jį (ją), išsakykite visus savo jausmus: „Kai tu taip pasielgei, aš jaučiausi…“, „Kai tu taip pasakei, aš norėjau tau atsakyti…“. Kalbėkite tol, kol pajusite išsilaisvinimą.
Suteikite sau leidimą pykti ir net įsižeisti
Jei jūsų ribos buvo pažeistos – natūrali žmogaus reakcija yra apsisaugoti. Apdorotas skausmas suteiks prieigą prie kito vertingo psichikos resurso – pykčio. Jis padės jums atkurti vidinį vientisumą ir toliau kurti bei ginti savo psichologines ribas.
Nustatykite savo poreikius
Apdoroję skausmą, sugrąžinę kontaktą su pykčiu, pažvelkite dar giliau ir atraskite už įžeidimo slypintį poreikį. Ką kažkur viduje esančiam mažajam Jums reikia išgirsti, kad jaustumėtės gerai? Ar gali būti, kad jame nėra nieko blogo? Kad jis nusipelno meilės ir šilto prieraišumo? Kad jis dėl nieko nekaltas? O gal jam vis dar reikia jūsų apsaugos nuo smurtautojo?
Raskite būdą, kaip juos patenkinti
Jei jūsų gyvenime tęsiasi skausminga situacija, pasikalbėkite su žmogumi, kuris jus skaudina. Jei tai praeities epizodas, mintimis sugrįžkite ten ir apsisaugokite, ištraukite save iš jo.
Išvada
Kai atliksite šiuos šešis žingsnius, pastebėsite reikšmingą savo būsenos pokytį. Atsiras daugiau vidinės stiprybės, pasitikėjimo savimi, lengvumo ir gyvenimo džiaugsmo. Pasaulis ims atrodyti daug draugiškesnis ir pilnas galimybių.
Apmaudas yra natūrali bet kurio žmogaus gyvenimo dalis. Jei leisite sau įsižeisti ir išmoksite apdoroti savo jausmus, nebereikės kaupti neigiamų emocijų ir būti prislėgtiems jų pasekmių, o tai lems didesnį komfortą santykiuose su žmonėmis. Puiki dovana, kurią galite sau įteikti Naujųjų metų proga.
Parašyti komentarą