Klysta tie, kurie mano, kad viešose vietose galima fotografuoti viską ir kada tik panorėjus. Pasirodo, ne viską galima fotografuoti ir filmuoti. Kodėl? Kokiame įstatyme tai nurodyta?
Fotografavimas viešose vietose susijęs su asmens duomenų apsauga, nes fotografuojant įvairius objektus į kadrą gali patekti žmonės. Tai reiškia, kad neleidžiama fotografuoti žmonių be jų sutikimo ir jas platinti, pavyzdžiui, skelbiant internete.
Duomenų apsaugos įstatyme nustatyta, kad asmens duomenis leidžiama tvarkyti, jei tam yra teisinis pagrindas – egzistuoja bent viena iš įstatymo 13 straipsnyje nurodytų sąlygų, pavyzdžiui, fotografuojamo asmens sutikimas. Sutikimo nereikalaujama, jei fotografuojama ar filmuojama asmeniniais arba buitiniais ir šeimos tikslais ir asmens duomenys nėra atskleidžiami trečiosioms šalims.
Tačiau Duomenų apsaugos įstatymas taikomas tik fizinių asmenų duomenų tvarkymui. Jame nenustatyti reikalavimai, taikomi fotografuojant ar filmuojant objektus. Tačiau privačiame nekilnojamajame turte (patalpose ar teritorijoje) savininkas arba teisėtas naudotojas gali tai ir leisti, ir uždrausti.
Ar galima parduotuvėje fotografuoti kainas?
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnis teigia, jog kiekvienas asmuo turi teisę užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. Pabrėžtina, jog šis įstatymas nustato išskirtinai viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką. Viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnis numato, kad komercinės paslapties sąvoką atitinkanti informacija yra slapta ir ginama įstatymo nustatytais būdas. Laikytina, kad komercinę paslaptį bendrovėje gali sudaryti įvairi informacija, tame tarpe ir informacija apie bendrovės rinkas (pvz., kainų strategija ir taktiniai sprendimai, originalūs prekių realizavimo būdai ir metodai ir kt.), partnerius (pvz., prekių tiekėjai ir tarpininkai), kainas (pvz., rinkos kainos, kainų ir nuolaidų lygio duomenys). Kiekvienu atveju komercinės paslapties statusą bendrovės informacijai gali suteikti kompetentingi bendrovės valdymo organai, žinoma, ši taisyklė negali būti taikoma informacijai, kuri pagal įstatymus laikytina vieša bendrovės informacija.
Taigi kiekviena parduotuvė turi teisę nusistatyti, jog tam tikra informacija apie kainas yra komercinę paslaptį sudaranti informacija. Šia informacija parduotuvė gali disponuoti savo nuožiūra, nustatydama informacijos naudojimo tvarką ir būdus bendrovės vidaus taisyklėse.
Dažniausiai tokio pobūdžio taisyklėse nustatomas draudimas lankytojams be išankstinio administracijos rašytinio leidimo parduotuvėje fotografuoti ir filmuoti ar kitaip fiksuoti vaizdą ar garsą (taip pat yra tai draudžiantys ženklai).
Kada esi viešai o ne privačioje valdoje gali fatografoti.Kada žmogus privačioje tada draudžiama.