Neseniai atliktas tyrimas atskleidė keistą dėsningumą beveik 5000 metų senumo senovės egiptiečių piešiniuose, kuris gali juos susieti su Paukščių Taku. Astrofizikas dr. Or Graur, išanalizavęs šimtus senovės egiptiečių dangaus deivės Nut atvaizdų, aptiko detalę, kuri kelia klausimų.
Nut tradiciškai buvo vaizduojama kaip žvaigždėmis nusagstyta moteris, tiesianti ranką virš Žemės (jos brolis Gebas), sauganti pasaulį nuo pirmapradžių bedugnės vandenų (Nun). Pasak tikėjimų, deivė kiekvieną rytą rytuose gimdydavo Saulę, o vakare ją prarydavo vakaruose, todėl ji dažnai buvo vaizduojama galva pasukta į vakarus, o nugara – į rytus. Tačiau, kaip ankstesniame darbe pažymėjo Grauras, kartais Nuto vijos yra orientuotos šiaurės-pietų kryptimi, o tai gali atitikti skirtingas Paukščių Tako pozicijas naktiniame danguje vasarą (rytų-vakarų kryptimi) ir žiemą (šiaurės-pietų kryptimi).
Naujausiame savo tyrime, kuriame daugiausia dėmesio skirta 555 Nuto atvaizdams, rastiems ant senovės Egipto karstų, Grauras pastebėjo dar vieną, dar intriguojančią detalę. Daugelyje atvaizdų, įskaitant žynės Nesitaudjatahet, kuri buvo „Amun-Re dainininkė“, karstą, taip pat faraonų Seti I, Ramzio IV, VI ir IX kapų lubose, deivės kūną kerta keista banguota arba zigzago formos tamsi juostelė. Dr. Graur iškėlė hipotezę, kad ši juostelė galėtų būti senovės Egipto Didžiojo plyšio atvaizdas – tamsi kosminių dulkių juosta, vizualiai padalijanti ryškią Paukščių Tako šviesą, kai į ją žiūrime iš Žemės.

Lyginant šiuos senovinius piešinius su šiuolaikinėmis Paukščių Tako nuotraukomis, išryškėja ryškūs vizualiniai panašumai. Pasak Grauro, tai nereiškia, kad pati Nut yra Paukščių Tako personifikacija. Labiau tikėtina, kad dangaus deivė atstovauja visai dangaus drobei, ant kurios yra dangaus kūnai, įskaitant Paukščių Taką. Tai, kaip Paukščių Takas pavaizduotas ant Riešuto nugaros – kaip vingiuota tamsi juostelė – rodo, kad senovės egiptietiškas jo pavadinimas galėjo būti „Vinguojantis vandens kelias“.
Ši interpretacija atkartoja tai, kaip Paukščių Takas buvo suvokiamas ir vadinamas daugelyje kitų pasaulio kultūrų, įskaitant kai kurias Amerikos indėnų gentis, kurios jį taip pat laikė dangiškąja upe ar taku. Šis tyrimas, paskelbtas žurnale „Astronomijos istorija ir paveldas“, suteikia naują aspektą mūsų supratimui apie senovės egiptiečių astronomines žinias ir jų ryšį su kosmosu.
Parašyti komentarą