Kartais mes visi atsiduriame aklavietėje. Dar vakar svarbūs atrodę tikslai tampa beprasmiai, mėgstami užsiėmimai – nebeįdomūs… Dažnai tokie jausmai rodo, kad žmogus susidūrė su psichologiniu „vidinio atsiribojimo“ reiškiniu – būsena, kai išoriškai viskas atrodo normalu, bet viduje bręsta jausmas, kad jis nuklydo nuo tikrojo savo kelio ir nuo tikrojo savęs.
5 požymiai, kad jūsų gyvenimas juda ne ta linkme ir atėjo laikas grįžti į tikrąjį – unikalųjį savo kelią
Per daug darbų, per mažai laiko: bėgimas be tikslo
Jei kiekvieną dieną jaučiatės išsekęs, o užduočių sąrašas yra begalinis, verta pagalvoti: ar tai, ką darote, jums tikrai svarbu?
Psichologijoje tokia būsena vadinama kognityviniu perkrovimu: kai darbų kiekis neleidžia sustoti ir analizuoti, kodėl mes juos apskritai darome. Tai ne apie užimtumą – tai apie prasmės trūkumą ir pasitenkinimo galutiniu rezultatu negavimą.
Klausimas savirefleksijai: „Jei pašalinčiau / nebeatlikčiau 30 % savo kasdienių užduočių, ką iš tikrųjų prarasčiau?“
Darbas išsekina, o ne pripildo
Kai darbas yra ne savirealizacijos šaltinis, o emocinis išsekimas, verta pripažinti: esate konflikte su savo profesinėmis vertybėmis. Motyvacijos stoka, dirglumas ir atsiribojimas – visa tai gali būti emocinio išsekimo požymiai. Dažnai tai nėra tiesiog „nepatinka“. Tai – prasmės krizė, kai jūsų veikla nebeatitinka jūsų asmenybės.
Klausimas savirefleksijai: „Ko dar noriu pasiekti darbinėje veikloje apart stabilaus atlyginimo?“
Svajonių atidėliojimas: įprotis gyventi „vėliau“
Atidėliojimo mechanizmas – vienas iš labiausiai paplitusių psichologinių scenarijų. Mes nuolat atidėliojame svarbius žingsnius, motyvuodami tai nuovargiu, laiko trūkumu ar pokyčių baime. Tačiau už to dažnai slypi psichologinė apsauga nuo nesėkmės – geriau nebandyti, nei susidurti su nesėkme.
Klausimas savirefleksijai: „Kokia svajonė gyvena manyje ilgiau nei penkerius metus – ir kodėl aš iki šiol nepadariau pirmo žingsnio jos link?“
Atsakymų paieška be veiksmų: saviugdos spąstai
Skaityti saviugdos knygas, dalyvauti sąmoningumo kursuose, klausytis begalinių paskaitų – visa tai gali virsti tik iliuzija, jei nėra lydima praktikos. Psichologai tai vadina kognityvine kompensacija – kai gauname trumpalaikį pasitenkinimą iš žinių, bet vengiame realių žingsnių, nes jie reikalauja pastangų ir tam tikros rizikos.
Klausimas savirefleksijai: „Ką aš savo gyvenime darau / pritaikau iš to, ką jau sužinojau?“
Nuolatinės nuolaidos: kai „aš“ tampa nematomas
Vienas iš labiausiai destruktyvių vidinių scenarijų – chroniškas savęs aukojimas. Nuolatinis prisitaikymas prie kitų, pažeidžiant savo interesus, veda prie asmeninių ribų išsitrynimo ir savęs vertinimo sumažėjimo. Laikui bėgant tai gali sukelti nerimo sutrikimus, depresiją ir savivertės praradimą.
Klausimas savirefleksijai: „Kada paskutinį kartą pasakiau „ne“, net jei tai buvo nepatogu?“
Ką daryti, jei atpažinote save?
Pirmasis žingsnis sprendžiant problemą – tai jos suvokimas. Pripažinimas, kad kažkas yra ne taip, jau yra transformacijos pradžia. Nebūtina iš karto keisti darbą ar persikelti į kitą miestą – svarbu atgauti pilnavertiškumo jausmą. Psichoterapija, savirefleksijos praktika ir darbas su asmeninėmis vertybėmis gali tapti atramos taškais, kurie padės išbristi iš automatizmo ir atgauti ryšį su gyvenimu.
Atminkite: jūsų jausmai nėra priešai, o orientyras. Jei viduje kaupiasi nerimas ar tuštuma, tai signalas, o ne nuosprendis. Svarbu neignoruoti šio vidinio balso, o sekti jo raginimu ir pasitikėti savo intuicija.
Parašyti komentarą