Ar kada nors jautėte, kad erdvė, kurioje esate, kelia nuovargį arba, atvirkščiai, įkvepia? Neuroarchitektūra paaiškina, kodėl taip atsitinka ir kaip aplinka veikia mūsų savijautą.
Neuroarchitektūra
Įsivaizduokite, kad įeinate į patalpą ir, nespėjęs nieko suvokti, pajaučiate, kaip išsilygina kvėpavimas, o įtempti pečiai staiga nusileidžia. Arba atvirkščiai: įeinate į kitą patalpą ir tarsi savaime pradedate skubėti, įsitempiate, jaučiate neaiškų nerimą. Pažįstama?
Šios reakcijos nėra atsitiktinės. Erdvės moka su mumis kalbėti kalba, kuri iki šiol atrodė intuityvi. Tačiau šiandien ši kalba įgyja mokslinę gramatiką. Neuroarchitektūra – sritis, esanti architektūros, neuronų mokslo ir psichologijos sankirtoje – rodo, kad aplinka gali būti ne tik fonas, bet ir aktyviai mus veikti:
- mažinti streso lygį,
- padėti atsigauti,
- palaikyti koncentraciją ir emocinį stabilumą.
Mūsų smegenys nuolat sąveikauja su aplinka, o neuroarchitektūra paaiškina, kaip sukurta aplinka gali paveikti mūsų emocijas ir elgesį.
Tam tikri apšvietimo sprendimai, įvairios paviršių tekstūros, objektų proporcijos, želdinių buvimas ar nebuvimas – visa tai daro įtaką nervų sistemai.
Neuroarchitektūra veikia būtent todėl, kad mąstymo procesai nėra izoliuoti „galvoje“ – jie vyksta ir kūne, ir aplinkoje. Mintys yra integruotos į judėjimą, maršrutą, fizinį sąveikavimą su erdve. Žmogus ne tik žiūri į architektūrą – jis į ją įeina, juda ja, ieško kelio, lygina save su erdve, o erdvę – su kitais objektais. Būtent todėl architektūra, kurioje mes gyvename ir dirbame, turi būti priemonė, padedanti sukurti harmoningą ir veiksmingą aplinką, gerinančią savijautą, produktyvumą ir net socialinius ryšius.
Architektūros evoliucija: nuo estetikos iki mokslo
Neuroarchitektūra – tai mokslas apie neurofiziologinius estetinių potyrių, kuriuos sukelia sąveika su architektūriniais dirgikliais ir erdvėmis, pagrindus. Kitaip tariant, neuroarchitektūra tiria smegenų pokyčius ir jų reakcijas į ypatingus vizualinius dirgiklius: objektus, erdves ir jų dizainą.
Prie žodžio „architektūra“ pridėtas priešdėlis „neuro“ nėra tik gražus terminas – jis reiškia konkretų mokslinį požiūrį. Pirmiausia tai yra neurovizualizacijos metodų, leidžiančių stebėti smegenų aktyvumą reaguojant į įvairius architektūrinius dirgiklius, naudojimas. Tai taip pat reiškia, kad aplinkos projektavimas yra pagrįstas neurokognityvinių mokslų duomenimis, atsižvelgiant į tai, kaip žmogus suvokia erdvę, orientuojasi joje ir sąveikauja su ja.
Pirmieji praktiniai neuroestetikos tyrimai atsirado maždaug prieš 200 metų. Tačiau net ir be mokslinio pagrindo ir įrodymų bazės žmonės intuityviai kūrė erdves, kurios veikė žmogaus emocijas ir būseną. Pavyzdžiui, gotikinės katedros su į viršų kylančiais skliautais sukeldavo didybės jausmą. Į jas įėję žmonės patirdavo unikalią estetinę patirtį, pagrįstą daugialypės sensorinės įtakos veiksniais, tokiais kaip spalva, apšvietimas ir architektūrinis dizainas. Kai žmogus lygina savo ūgį su pastato aukščiu arba, tarkime, bando akimis nustatyti, ar galės užlipti į tam tikrą aukštį, tai taip pat yra neuroarchitektūros tyrimas elementariu lygiu.
Apšvietimas: natūralios ir dirbtinės šviesos pusiausvyra
Tyrimai parodė, kad yra tiesioginis ryšys tarp natūralios šviesos buvimo patalpoje ir cirkadinių ritmų palaikymo. Jie, savo ruožtu, daro įtaką mūsų bendrai gyvenimo kokybei, produktyvumui ir energijos lygiui. Tiesa ta, kad pirmoje dienos pusėje šaltos baltos šviesos šviestuvai skatina smegenų veiklą ir efektyvų darbą, o šilta išsklaidyta šviesa vakare padeda atsipalaiduoti ir pasiruošti miegui.
Tačiau neuroarchitektūroje, be apšvietimo kokybės ir temperatūros, svarbų vaidmenį vaidina ir jo kryptis.
Langai formuoja patalpos architektūrą ir geometriją, tuo pačiu metu šviesa nustato jos ritmą, nukreipdama saulės spindulius į atskiras erdvės taškus. Dėl šios priežasties tinkamas natūralaus ir dirbtinio apšvietimo naudojimas padeda suskirstyti erdvę į zonas, valdyti dėmesį ir judėjimo kryptis
Spalvų įtaka nuotaikai ir kognityviniams procesams
Spalva – tai ne tik dizaino elementas, bet ir galingas įrankis psichikai paveikti. Žmones natūraliai labiau traukia spalvos, kurios asocijuojasi su reikšmingais gamtos elementais ir sukelia teigiamas emocijas:
- mėlyna,
- žydra,
- žalia,
- raudona,
- balta,
- geltona.
Darbo aplinkoje raudonos spalvos objektai padidina raumenų jėgą ir širdies susitraukimų dažnį, o tai gali akimirksniu padidinti koncentraciją ir darbo našumą. Žalios ir mėlynos spalvos natūraliai asocijuojasi su aplinka, sukelia ramybės jausmą ir mažina kraujospūdį. Toks poveikis gali padėti žmogui atsipalaiduoti, o tai sumažina streso lygį ir padidina jo kūrybiškumą. Tokios spalvos kaip balta, geltona ir oranžinė, gali įkvėpti ir suteikti energijos. Jų naudojimas padidina motyvaciją ir entuziazmą darbo vietoje.
Biofilija: gamtos integravimas į architektūrą
JAV aplinkos apsaugos agentūros tyrimu, šiuolaikinis žmogus 93 % savo gyvenimo praleidžia uždarose patalpose. Tai atrodo neteisinga, atsižvelgiant į žmogaus kaip rūšies evoliuciją. Tačiau šiandien, dėka mokslo pažangos ir įvairių architektūrinių koncepcijų, atsirado sprendimas – integruoti biofilinius elementus į aplinkos dizainą, kurie palaiko žmogaus įgimtą polinkį bendrauti su gamta net ir labai urbanizuotoje aplinkoje.
Naudojant gamtos motyvus, vandens objektus, natūralias medžiagas (medį, akmenį), taip pat panoraminius gamtos vaizdus, sukuriama harmonijos ir ryšio su aplinka jausmas.
Įdomus efektas pastebimas patalpose su žaliosiomis zonomis. Tyrimai rodo, kad kambariniai augalai teigiamai veikia žmogaus organizmo funkcijas: padeda žymiai sumažinti kraujospūdį ir protinę įtampą, nukreipdami dėmesį į teigiamas mintis.
Laisvės ir saugumo pusiausvyra
Žmogui vienodai svarbus erdvės ir saugumo jausmas. Aukštos ir atviros zonos aktyvina mąstymo procesus ir skatina kūrybiškumą. Tačiau psichologiniam komfortui būtina numatyti nuošalias vietas – mažas nišas ir minkštas zonas ramioje vietoje. Šios erdvės tenkina pirminį biologinį poreikį pasislėpti, padėdamos smegenims „išjungti“ nerimo mechanizmus ir atsipalaiduoti.
Parašyti komentarą