Kalendorius nėra patikimas svogūnų derliaus nuėmimo vadovas, o tie, kurie laukia griežtos datos, dažnai praranda dalį derliaus. Tobulo derliaus paslaptis slypi plonojoje augalo dalyje – jo kaklelyje.
Būtent netikro stiebo, jungiančio svogūną su plunksna, būklė signalizuoja apie vidinį pasirengimą. Paskutinę liepos savaitę pati gamta siūlo optimalų momentą.
Kai svogūnas baigia augimo ciklą, jis pradeda ruoštis ramybės periodui. Maistinės medžiagos iš žalių plunksnų palaipsniui patenka į svogūną.
Šį procesą lydi natūralus viršūnėlių nusėdimas ir džiūvimas. Pagrindinis rodiklis yra tai, kad svogūno kaklelis suminkštėja, praranda elastingumą ir suplonėja.
Jei svogūnų derlių nuimsite per anksti, kol kaklelis storas ir sultingas, lukštai nespės susiformuoti. Tokie svogūnai blogai laikosi, lengvai pūva ir greitai praranda drėgmę.
Derliaus nuėmimo atidėliojimas taip pat pavojingas: pernokę svogūnai gali vėl pradėti augti, ypač lietingu oru. Jų lukštai įtrūksta, atverdami kelią infekcijoms.
Kaklo išvaizda pasikeičia: jis išdžiūsta, įgauna būdingą šiaudų spalvą ir atrodo „nudžiūvęs“. Tai tikras ženklas, kad prasidėjo derliaus nuėmimas.
Derliui nuimti rinkitės sausą, saulėtą orą, geriausia po kelių dienų be lietaus. Svogūnai atsargiai iškasami šakėmis arba kastuvu, stengiantis nepažeisti.
Iškasti svogūnai kartu su viršūnėlėmis, jei leidžia oras, džiūsta tiesiai ant lysvės. Saulė ir vėjas užbaigs nokimo procesą ir dezinfekuos lukštus.
Po pirminio džiovinimo (3–7 dienos) svogūnas perkeliamas po baldakimu arba į gerai vėdinamą patalpą. Ten jis džiovinamas dar 2–3 savaites, kol kaklelis visiškai išdžiūsta ir tampa plonas, panašus į popierių.
Tik po to, kai kaklelis visiškai išdžiūsta, viršūnėlės nupjaunamos, paliekant 3–5 cm kelmą. Dabar svogūnai, apsaugoti stipriais dengiančiais lukštais, yra paruošti ilgalaikiam laikymui.
