Ursula K. Le Guin (1929 m. spalio 21d. – 2018 m. sausio 22d.) – garsi amerikiečių rašytoja, labiausiai žinoma kaip mokslinės ir maginės fantastikos autorė.
Dalinamės su jumis šios įstabios moters mintimis apie grožį ir gyvenimą.
Mintys apie grožį ir gyvenimą
„Ta moteris veidrodyje man nepažįstama. Ji – ne aš, tiksliau, ne ta, kuo aš manau esanti”. „Prisimenu savo mokyklos laikus: 1940-uosius. Baltaodės merginos trindavo plaukus cheminėmis medžiagomis ir kaitindavo juos, kad susiformuotų garbanos. Tamsiaplaukės merginos trindavo plaukus kitomis cheminėmis medžiagomis ir kaitindavo juos, kad ištiesintų. Dauguma merginų negalėjo sau leisti brangios kirpyklos paslaugos, todėl jautėsi nelaimingos, nes neatitiko normos – grožio normos.
Grožis visada turi taisykles. Tai žaidimas. Mane piktina, kai matau, kaip iš grožio žaidimo susikraunami turtai, o įmonėms nerūpi, kiek žalos jos daro kitiems, kaip žaloja mūsų savigarbą. Man kyla pyktis, kai matau badaujančius, žalojančius, nuodijančius save žmones, negalinčius padaryti to, kas neįmanoma. Kalbant apie mane, atradau būdą, kaip grožio žaidimus sumažinti iki minimumo – nebent naujas lūpdažis ar gražus šilkinis sijonas priverčia mane jaustis laiminga.
Viena žaidimo taisyklė nesikeičia, nesvarbu, kokiu laiku ar kokioje vietoje esame: jauni žmonės visada gražūs.
Grožio idealas yra jaunystė. Toks yra gyvenimo dėsnis: jauni žmonės yra gražūs, visi ir kiekvienas atskirai. Kuo esu vyresnis, tuo aiškiau tai matau ir mėgaujuosi tuo reginiu.
Ir vis dėlto, kai žiūriu į mano amžiaus ir vyresnius vyrus ir moteris – jų plikas galvas, artrito pažeistus pirštus, senatvines dėmes ir patinusias venas – senatvės požymiai neturi įtakos mano nuomonei apie juos. Kai kurios mano vyresnės draugės man atrodo labai gražios, kitos – ne.
Vyresnio amžiaus žmonių grožis nepriklauso nuo hormonų, kaip jaunystėje. Jų grožis yra gilus, jis kyla iš pačios esmės. Tai susiję su tuo, ką žmogus reprezentuoja kaip asmenybė.
Grožis – tai šviesa, sklindanti pro amžiaus iškreiptus veidus ir kūnus.
Žinau, kas mane labiausiai gąsdina, kai pažvelgusi į veidrodį matau pagyvenusią moterį be liemens. Ne grožis dingo – niekada nebuvau tokia patraukli, kad dėl jo praradimo draskyčiausi plaukus. Moteris veidrodyje man nepažįstama. Ji – ne aš, tiksliau, ne ta, kuria manau esanti.
Labai lengva gyventi vaiko kūne. Kai tampame suaugusiais, viskas yra kitaip. Mūsų kūnas keičiasi, o pokyčiai yra sunkūs. Vyksta dramatiški pokyčiai, todėl nenuostabu, kad daugelis paauglių praranda savasties jausmą, nežino, kas jie yra. Jie žiūri į veidrodį ir klausia: „Ar tai esu aš? Kas aš esu?” O kai mums sueina šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų, mes vėl tai išgyvename.
Akivaizdu, kad tai, kaip atrodau, yra mano asmenybės dalis, ir atvirkščiai. Man svarbu žinoti, kur aš pradedu ir kur baigiu, koks mano dydis ir kas man netinka. Aš ne tik gyvenu tam tikrame kūne, aš esu tas kūnas. Su liemeniu ar be jo.
Ir vis dėlto kažkas manyje nesikeičia, išlieka tas pats, nepaisant visų neįtikėtinų, nerimą keliančių ir varginančių pokyčių, kuriuos patiria mano kūnas. Jame yra asmenybė, kažkas daugiau nei jo išvaizda, ir norint ją surasti ir išsiaiškinti, kas tai yra, reikia pažvelgti į gelmes. Ne tik erdvės, bet ir laiko.
Yra tobulas jaunystės ir sveikatos grožis, kuris iš tikrųjų niekada nesikeičia ir nesikartoja.
Tobulas kino žvaigždžių, reklamos modelių grožis – grožio žaidimas, kurio taisyklės nuolat keičiasi ir kuriame yra tik dalelė realybės. Ir yra tobulas grožis, kurį daug sunkiau apibrėžti ar suvokti, nes jis vyksta ne tik kūne, bet ir ten, kur kūnas susitinka su dvasia, ir jie vienas kitą apibrėžia.
Mano motina mirė būdama 83-ijų metų nuo vėžio, ji kentė didelius skausmus. Jos blužnis padidėjo tiek, kad jos kūnas buvo visiškai deformuotas. Ar matau tai mintyse, kai galvoju apie savo motiną? Kartais. Norėčiau, kad taip nebūtų. Vaizdas tikras, toks jis buvo ir tikrovėje, tačiau jis nublanksta, tarsi debesis uždengia tikresnius atminties kadrus. Jis – tik vienas iš penkiasdešimties metų prisiminimų apie mano mamą. Paskutiniame laike.
Po juo, už jo – gilesnis, sudėtingesnis, nuolat besikeičiantis vaizdas, sukurtas mano vaizduotės, išgirstų istorijų, nuotraukų, prisiminimų.
Matau mažą raudonplaukę mergaitę Kolorado kalnuose, trapią koledžo merginą liūdna veido išraiška, jauną motiną su malonia šypsena, puikią intelektualę, nepakartojamą koketę, garsią menininkę, nuostabią virėją – matau savo mamą, kuri šoka, valo butą, sėdi prie rašomojo stalo ir juokiasi. Matau turkio spalvos apyrankes ant jos plonos, strazdanotos rankos. Akimirką matau visumą, žiūriu į tai, ko joks veidrodis negali atspindėti – į gražią dvasią, trykštančią šviesa per visus metus.
Turbūt taip menininkai mato pasaulį ir vaizduoja jį savo paveiksluose. Turbūt todėl, kai žvelgiame į pavargusius senolių veidus Rembranto portretuose, mus ima šiurpas – jie mums rodo ne paviršutinišką odos grožį, bet veda giliau, į paties gyvenimo grožį.”
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą