Šildymo sezonas daugeliui kambarinių augalų tampa tikru išbandymu, kuris dažnai baigiasi liūdnu vaizdu – lapai ima gelsti, džiūti jų galiukai, augimas sulėtėja arba augalas staiga numeta visą lapiją. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad augalas serga ar net žūva, tačiau dažniausiai problema slypi ne ligose, o aplinkos pokyčiuose. Staigus oro išsausėjimas, šiluma, šviesos trūkumas ir netinkami priežiūros įpročiai sukuria sąlygas, kurioms daugelis augalų paprasčiausiai nėra prisitaikę.
Didžiausias ir klastingiausias priešas žiemą yra sausas oras. Centrinis šildymas ženkliai sumažina oro drėgmę patalpose, o dauguma kambarinių augalų yra kilę iš tropinių ar subtropinių regionų, kur drėgmė yra natūrali kasdienybės dalis. Sausoje aplinkoje lapai ima ruduoti, garbanotis, praranda elastingumą ir blizgesį. Augalas tarsi „užsidaro“, bandydamas sumažinti vandens praradimą, tačiau ilgainiui tai veda prie bendro silpnėjimo. Situaciją galima pagerinti padidinus drėgmę aplink augalus – purškiant lapus, šalia laikant indus su vandeniu ar naudojant oro drėkintuvą. Tai ypač svarbu augalams su dideliais, plonais lapais, kurie drėgmę praranda greičiausiai.
Ne mažiau pavojingas veiksnys yra netinkamas laistymas. Žiemą augalai auga lėčiau, jų medžiagų apykaita sulėtėja, todėl vandens poreikis sumažėja. Tačiau daugelis žmonių ir toliau laisto taip pat dažnai kaip vasarą, manydami, kad taip padeda augalui. Iš tiesų perlaistymas kartu su vėsesne aplinka sukuria idealias sąlygas šaknų puviniui. Drėgnas, šaltas dirvožemis ima „dusinti“ šaknis, o augalas pradeda nykti iš vidaus. Prieš laistant būtina patikrinti dirvožemį – jis turėtų būti tik šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs. Vis dėlto ir visiškas išdžiūvimas augalui kenkia, todėl svarbiausia rasti pusiausvyrą.
Papildomą stresą augalams sukelia tiesioginis karštis iš radiatorių. Vazonai, pastatyti virš arba šalia šilumos šaltinių, vienu metu kenčia ir nuo karščio, ir nuo sausros. Tokiose vietose dirvožemis džiūsta greičiau, lapai praranda drėgmę, o augalas netenka jėgų. Rezultatas dažnai būna staigus lapų kritimas ir pastebimai sulėtėjęs augimas. Jei tik įmanoma, augalus verta perkelti toliau nuo radiatorių arba bent jau atskirti juos nuo tiesioginės šilumos paprasta fizine užtvara, pavyzdžiui, lentyna ar plokšte.
Žiemos metu neišvengiamai pasireiškia ir šviesos trūkumas. Dienos trumpėja, saulė pasirodo rečiau, o augalai, negaudami pakankamai šviesos, ima stiebtis, silpnėti ir praranda natūralią lapų spalvą. Dažnai augimas tampa netolygus, augalas krypsta į šviesos šaltinį. Padėti gali paprasti sprendimai – vazonų perkėlimas arčiau lango, reguliarus jų pasukimas arba, esant itin prastam apšvietimui, papildomos dirbtinės šviesos naudojimas.
Dar viena dažna klaida – per intensyvus tręšimas. Šildymo sezono metu dauguma kambarinių augalų pereina į ramybės būseną, todėl papildomos maistinės medžiagos jiems ne tik nereikalingos, bet gali ir pakenkti. Jei augalas aktyviai neauga, tręšimą reikėtų sumažinti arba laikinai visiškai nutraukti. Išimtis taikoma tik tiems augalams, kurie žydi žiemą, tačiau net ir jiems reikalingas švelnesnis, saikingas režimas.
Augalai patys siunčia aiškius signalus, kad jiems reikia pagalbos. Gelstantys lapai, ruduojantys kraštai, minkšti ar nusvirę stiebai dažniausiai reiškia, kad aplinkos sąlygos nėra tinkamos. Svarbu nepanikuoti ir nekeisti visko iš karto. Geriausia koreguoti po vieną veiksnį ir stebėti augalo reakciją, nes staigūs ir radikalūs pokyčiai gali jį dar labiau sutrikdyti.
Šildymo sezonas tikrai nėra lengvas metas kambariniams augalams, tačiau daugeliu atvejų jiems tereikia šiek tiek dėmesio ir individualios priežiūros. Didesnė oro drėgmė, saikingas laistymas, mažesnis karščio poveikis ir daugiau šviesos leidžia augalams ne tik išgyventi žiemą, bet ir pavasarį ataugti stipriems, sveikiems ir gyvybingiems.
