Kiekvieną pavasarį istorija kartojasi. Vos tik atšyla orai ir norisi praverti langus, prasideda kova su uodais, musėmis ir visais kitais nekviestais „svečiais“. Ilgą laiką ir aš galvojau, kad vienintelis normalus sprendimas – pirkti specialius tinklelius, montuoti rėmus ar kviesti meistrus. Bet realybė tokia, kad tai kainuoja, užtrunka, o kartais dėl smulkmenos niekas net nenori atvažiuoti.
Vienais metais tiesiog nusibodo laukti ir nusprendžiau pabandyti paprastesnį variantą. Pasidariau tinklelį pats, praktiškai iš to, ką turėjau po ranka. Nuo tada ne tik pats nebeperku jokių brangių sprendimų, bet ir keli kaimynai jau perėmė šitą idėją. Ir, jei atvirai, efektas tikrai vertas dėmesio – paprasta, greita ir veikia taip, kaip reikia.
Kaip pasidarau tinklelį be jokio vargo
Visa esmė čia labai paprasta – nereikia nei sudėtingų įrankių, nei kažkokių specialių konstrukcijų. Pirmiausia pasiimu paprastą tinklinę medžiagą, kurią galima nusipirkti už kelis eurus arba net rasti senesniuose daiktuose. Tada ją pridedu prie lango rėmo ir iš karto pasižymiu, kur reikia kirpti. Tai svarbu, nes jei iškirpsi „iš akies“, gali tekti viską daryti iš naujo.
Prieš tvirtinant visada nuvalau lango rėmą. Atrodo smulkmena, bet jei paviršius dulkėtas ar riebaluotas, viskas laikysis prasčiau. Tada pereinu prie pačio įdomiausio dalyko – tvirtinimo. Vietoj įprastų laikiklių naudoju mažus magnetus. Jie nėra dideli, bet pakankamai stiprūs, kad laikytų tinklelį vietoje.
Magnetus pritvirtinu prie rėmo su gera dvipuse lipnia juosta. Svarbu juos išdėstyti tolygiai per visą perimetrą, kad tinklelis priglustų tvarkingai ir neatsirastų tarpų. O prie paties tinklelio kraštų pritvirtinu mažas sagas ar panašius elementus, kurie „susikabina“ su magnetais. Skamba paprastai – ir taip yra.
Kodėl šis sprendimas man pasiteisino geriau nei pirktiniai variantai
Didžiausias šito metodo privalumas – paprastumas. Nereikia gręžti, nieko gadinti ar galvoti, kaip viską vėliau nuimti. Jei reikia, tinklelį nuimu per kelias sekundes, nuvalau dulkes ir vėl uždedu. Langą galiu atidaryti kiek noriu, niekas netrukdo, o vabzdžiai lieka lauke.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – tokį sprendimą lengva pritaikyti bet kokiam langui. Nesvarbu, ar jis mažesnis, ar didesnis, viską gali pasidaryti pagal save. Nėra jokio „standartinio dydžio“, prie kurio turi taikytis.
Ir svarbiausia – nereikia leisti pinigų tam, kas iš tikrųjų gali būti labai paprasta. Kartais mes patys susikomplikuojame dalykus galvodami, kad viskas turi būti „profesionalu“. Bet realybėje užtenka truputį praktiškumo, ir namuose atsiranda daugiau komforto be jokio streso.
Nuo tada, kai pradėjau daryti taip, pavasaris namuose tapo visai kitoks. Langai atviri, oras šviežias, o jokių zvimbiančių „svečių“ kambaryje nebėra. Ir viskas dėl sprendimo, kuris kainuoja beveik nieko, bet veikia šimtu procentų.
