Ar pažįstama situacija: atsidarote šaldytuvą, išsitraukiate pieną, pauostote – kvapas normalus, skonis, tikėtina, irgi būtų geras, bet akys užkliūva už datos. „Baigėsi vakar.“ Ir ranka jau tiesiasi į šiukšliadėžę. Lietuvoje tai – labai dažnas scenarijus. Mes esame linkę labiau pasitikėti skaičiumi ant pakuotės nei savo pojūčiais. Ir nors tai atrodo saugus pasirinkimas, realybėje dažnai taip tiesiog išmetame dar visiškai tinkamą maistą – kartu su savo pinigais.
Kad suprastume, kodėl taip nutinka, verta grįžti prie paprastos logikos. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje daug kas maistą pirkdavo turguose – Vilniaus Halė, Kauno turgūs, mažos krautuvėlės. Tuomet niekas nesivadovavo antspaudu su data. Šviežumas buvo vertinamas akimis, kvapu, patirtimi. Tačiau šiandien didžioji dalis produktų keliauja iš gamyklų, sandėlių, logistikos centrų, prekybos tinklų lentynų. Atsirado poreikis standartizuoti informaciją, kad vartotojas galėtų orientuotis. Taip atsirado galiojimo datos – ne kaip absoliuti tiesa, o kaip orientyras.
Būtent čia slypi didžiausia painiava, su kuria susiduria daugelis Lietuvos pirkėjų. Ant pakuočių dažniausiai matome dvi formuluotes: „Tinka vartoti iki“ ir „Geriausias iki“. Nors jos skamba panašiai, jų reikšmė – visiškai skirtinga. „Tinka vartoti iki“ yra susijusi su saugumu. Tai ta riba, kurios peržengti nereikėtų, ypač kalbant apie greitai gendančius produktus – žalią mėsą, žuvį, šviežius pieno gaminius. Po šios datos produktas gali tapti pavojingas, net jei vizualiai atrodo tvarkingas.
Visai kita istorija su „Geriausias iki“. Tai nėra saugumo riba – tai kokybės rekomendacija. Tai reiškia, kad produktas iki tos datos turėtų išlaikyti geriausias savo savybes: skonį, tekstūrą, aromatą. Tačiau pasibaigus šiam terminui sausainiai netampa nuodingi, makaronai nesugenda per naktį, o kruopos nepraranda visos vertės. Jie gali būti šiek tiek mažiau traškūs ar aromatingi, bet dažniausiai vis dar tinkami vartoti.
Svarbu suprasti ir dar vieną niuansą, kuris Lietuvoje dažnai nutylimas. Gamintojai ir prekybininkai dažnai „apsidraudžia“ – galiojimo terminai neretai nustatomi su atsarga. Tai logiška iš jų pusės: mažiau rizikos, mažiau skundų. Tačiau vartotojui tai reiškia viena – realus produkto „gyvenimo laikas“ dažnai yra ilgesnis nei nurodyta ant pakuotės. Ir būtent dėl šio neatitikimo kasmet išmetame didžiulius kiekius maisto.
Čia verta prisiminti paprastą, bet labai veiksmingą principą: pasitikėk, bet patikrink. Kvapas, spalva, tekstūra – tai signalai, kurie dažnai yra patikimesni už datą. Jei pienas rūgštus – tai pajusite iš karto. Jei mėsa pradeda gesti – pasikeis spalva ir kvapas. Jei produktas atrodo ir kvepia normaliai, didelė tikimybė, kad jis vis dar tinkamas vartoti. Šis požiūris leidžia ne tik sumažinti maisto švaistymą, bet ir realiai sutaupyti.
Žinoma, yra ir aiškios ribos, kurių ignoruoti nereikėtų. Greitai gendantys produktai su „Tinka vartoti iki“ žyma nėra vieta eksperimentams. Kai kurios bakterijos neturi nei kvapo, nei skonio, todėl pasikliauti vien pojūčiais gali būti rizikinga. Taip pat labai svarbios laikymo sąlygos. Lietuvoje dažnai daroma klaida – produktai laikomi ne taip, kaip nurodyta. Šaldytuve +2–+5 °C laikomas maistas išsilaikys ilgiau, tačiau paliktas ant stalo ar šiltesnėje aplinkoje gali sugesti gerokai anksčiau nei nurodyta data.
Galiausiai verta į viską pažiūrėti paprasčiau. Galiojimo data nėra nuosprendis – tai rekomendacija, padedanti orientuotis. Sprendimą vis tiek priima žmogus. Todėl kitą kartą, kai ranka tiesis išmesti produktą vien dėl vakar pasibaigusios datos, verta sustoti bent kelioms sekundėms. Pažvelgti, pauostyti, įvertinti. Labai tikėtina, kad tas „pasenęs“ jogurtas ar pienas vis dar gali tapti puikios vakarienės dalimi.
O kaip jūs elgiatės tokiose situacijose – aklai pasitikite data ar vis dėlto tikrinate patys? Pagalvokite apie tai kitą kartą atsidarę šaldytuvą. Kartais mažas įprotis gali reikšti ne tik sutaupytus pinigus, bet ir sąmoningesnį požiūrį į tai, ką vartojame kasdien.
